Adrenalino genas Pokalbiai

Vasario 5, 2019. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Asmeninis archyvas
Naktis kažkur laukuose šiaurėje, kai virš galvos padangė švyti ryškiausiomis spalvomis. Milžiniškos bangos ir platūs Meksikos paplūdimiai. Ilgi vakarėliai mažose žydro vandenyno apsuptose salose. Nakvynė laukiniuose Kanados miškuose, nuo kurios net vietiniams gyventojams šiaušiasi oda. Saulės pasitikimas aukštai kalnuose... Argi tai neskamba kaip svajonių darbas? Greičiausiai fotografas, vaizdo įrašų kūrėjas Andrius Šešelgis pirmą kartą dar vaikystėje į rankas paėmęs fotoaparatą nė nutuokti negalėjo, kad šis mažas daikčiukas jį nuves į pačias įsimintiniausias gyvenimo akimirkas.

– Andriau, fotografija domiesi nuo pat vaikystės. Ką tuomet, dar būdamas vaikas, mėgai fotografuoti?

– Fotografija susidomėjau dar besimokydamas mokykloje, man buvo gal keturiolika metų. Draugai tuo metu domėjosi automobiliais, o manęs toji sritis visai netraukė – buvo įdomesnis meno pasaulis. Prisimenu, man labai patikdavo žiūrėti įspūdingas gamtos fotografijas internete, analizuoti, kaip žmonės nuotraukose perteikia gamtos grožį. Pats labai mėgau leisti laiką gamtoje, tad viskas išplaukė natūraliai: laikas gamtoje ir artumo fotografijai jausmas kažkaip organiškai išsivystė į norą pačiam pamėginti užfiksuoti laukines akimirkas. Iš savo santaupų nusipirkau pirmąjį fotoaparatą. Kaip dabar prisimenu – „Fujifilm FinePix S6500fd“. Pradėjau mokytis, kaip juo naudotis, skaityti straipsnius, pamokas apie fotografiją. Vėliau įrangą atsinaujinau, po truputį tobulėjau, bet tai vis tiek tebuvo mano hobis. Vieną dieną iš manęs pavogė ir fotoaparatą, ir kompiuterį. Kadangi tuo metu kompiuterio reikėjo labiau, nusprendžiau, kad apsieisiu be fotoaparato. Daugiau nei pusmetį nefotografavau, bet galų gale supratau, kad be fotoaparato gyventi vis dėlto nelabai moku. Tad nusipirkau naują įrangą ir tęsiau pažintį su fotografijos pasauliu.

– Prieš porą metų šalia fotografijos pradėjai kurti ir vaizdo įrašus. Kuo ši sritis tave sužavėjo? 

– Dar prieš susidomėdamas vaizdo įrašų kūrimu gana daug keliavau. Po kelionės turėdavau šimtus nuotraukų, bet jas peržiūrėti užtrunka daugybę laiko, todėl didžioji jų dalis tiesiog gulėdavo nenaudojamos. Kartą „YouTube“ akį užkabino kitų žmonių kelionių filmukai. Man labai patiko idėja, kad per 3–5 minutes galima tiek daug parodyti: perteikti gražiausias kelionių akimirkas, pajausti emociją, kuria gyvena keliautojai, jausmą ir idėją sustiprinti muzika ir garso efektais. Tad pats pamėginau nufilmuoti vieną savo kelionę po Ameriką ir man tai be galo patiko! 

Parašyti