Alpakų slėnyje Pokalbiai

Liepos 27, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Jas pastebėti galite važiuodami senuoju Panemunės keliu. Minkštučiai erdvioje pievoje šalia Nemuno vingio besiganantys debesėliai tikrai atkreips jūsų dėmesį. Tad vieną dieną ir mes užsukome į svečius sužinoti, kaipgi gyvena netolimos lamų giminaitės – alpakos. Susipažinome ir įsimylėjome. „Nemuno alpakų“ ūkio įkūrėjai švedų kalbos dėstytoja Agnietė Merkliopaitė ir jos draugas Mindaugas Pranckūnas mums aprodė šimtametę prosenelių sodybą, pamokė verpti jau amžių skaičiuojančiu verpimo rateliu ir supažindino su švelniais ir pūkuotais savo augintiniais.
– Agniete, tai kiek laiko judu įsikūrę čia – savo alpakų slėnyje?

– Pradžių pradžia – dar mano vaikystėje. Čia mano senelių sodyba. Močiutė avis, karves laikydavo, tad nuo pat mažens gyvuliukai buvo arti širdies. Vėliau, kai seneliai nebepajėgė jų prižiūrėti ir teko jų atsisakyti, šioje vietoje labai trūko gyvybės. Ilgai galvojom, ką įsileisti į šias pievas: gal avis, gal kitus gyvulius. Tačiau pamatėme alpakas... ir įsimylėjom. Iš pirmo žvilgsnio! Vos apie jas išgirdę supratome – reikia. Prieš penkerius metus sode apsigyveno pirmosios trys patelės. Paskubomis aptvėrėme mažas džiungles primenantį sodą – kad tik turėtume, kur naująsias gyventojas įleisti. Nors dabar kaimo žmonės jau įprato, tačiau, prisimenu, pradžioje jas pamatę beveik nuo dviračių krisdavo. (Juokiasi.) Visiems įdomu, kas čia per gyvuliukai... Prieš kelias savaites, birželio pabaigoje, savo ūkyje surengėme atvirų durų dieną – šventę jubiliejaus proga – nes jau penkerius metus draugaujame su alpakomis.

Pirmąsias tris pateles nusipirkome Lietuvoje, kitas atsivežėme iš Lenkijos, dar vėliau – iš Anglijos. Banda po trupučiuką plečiasi – vieni prisijungia, kiti iškeliauja. Šiuo metu auginame dvidešimt tris alpakas: devynis vyriškius ir keturiolika damų.

– Jūs, Agniete, dirbate Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Tačiau, panašu, vis daugiau laiko praleidžiate Skirsnemunėje – kaip čia atrodo jūsų gyvenimo ritmas?

– Kadangi dirbu Vilniuje – galima sakyti, gyvenu kelyje. Savaitės pradžią praleidžiu mieste, o savaitei persiritus į antrą pusę atvykstu čia. Švedų kalba yra mano darbas, profesija. Viskas, ką matote aplink, – mano laisvalaikis. Dar verčiu knygas, o tai daryti galiu ir čia. Mindaugas persikėlė iš Kauno, jau kurį laiką čia gyvena nuolat: rūpinasi alpakomis ir visais ūkio reikalais. Taip ir dėliojamės gyvenimo prioritetus. Daug ko, žinoma, nesuspėjame. Tikros laisvalaikio sąvokos mūsų gyvenime nelabai ir yra, beveik visą jį praleidžiame čia. Net nubrėžti ribą ir pasakyti, kas tai – hobis ar darbas, – sudėtinga. Dažnai žmonės manęs klausia: ar tai verslas? Bet pirmiausia tai hobis. Šiek tiek grįžta ir finansinės naudos, tačiau visų pirma – nepamatuojama emocinė grąža. Niekada nesigailėjau, kad visa tai pradėjome. Tai tapo mudviejų gyvenimo būdu. Kai kažkas labai arti širdies, nė nepastebi, kaip tai išsirutulioja palankia linkme. Jeigu kažkur keliaujame, būtinai aplankome kokį alpakų ūkį, Lietuvoje taip pat pažįstame beveik visus augintojus. Stengiamės susipažinti, draugauti, per alpakas mūsų gyvenime atsirado nemažai nuoširdžių žmonių, jau spėjusių tapti draugais. Alpakų pavėsyje mezgasi labai smagūs ryšiai. 

Be to, man buvo svarbu sodyboje išlaikyti gyvybę. Nenorėjau čia tik kartais užsukti, aplankyti senelių ir vėl išvažiuoti. Norėjau, kad veiksmas čia vyktų nuolat. Ir atrodo, kad mums pavyko! Šie gyvuliukai sugeba suburti žmones – žmonės nori čia atvažiuoti, o mes visus mieliausiai priimame. Prie šio stalo prašnekame valandų valandas! Na, o šalia esančiame name gyvena mano seneliai. Taip ir būname čia – viena didelė šeima.
Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (100 p.)
Parašyti