Dvigubai daugiau meilės Pokalbiai

Balandžio 19, 2018. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Posakis, jog šuo yra geriausias žmogaus draugas, – senas it pasaulis. O kas paskatina žmogų rūpintis dviem, o gal net ir daugiau keturkojų? Klausydamasis šių pokalbių herojų imi tikėti žmonių gerumu – dalindamiesi jų istorijomis viliamės, kad atsakingo gyvūnų auginimo tendencija niekuomet neišeis nei iš mados, nei iš širdies.
Rytė Šidlauskaitė

Skaitmeninės komunikacijos specialistė
– Ryte, prie tavęs glaudžiasi du šunys. Kaip tai nutiko?

– Mama pasakojo, kad būdama maža visada nešiodavausi knygutę apie šunis ir sakydavau, kad noriu šuns Lesės. Visada svajojau apie vokiečių aviganį, bet nutiko taip, kad namuose atsirado haskis Smėlis, kuriam jau dešimt metų. Jį auginu nuo šešiolikos. 

Visuomet galvojau, jog noriu daugiau nei vieno šuns. Auginti juos du nebuvo spontaniškas sprendimas – skaičiau daug literatūros, taip atradau veimaranerių veislę. Tuo metu man buvo šešiolika, tad brangaus veislinio šuns su dokumentais nebūčiau įpirkusi, tačiau taip jo norėjau, kad buvau pasiruošusi šunį pirkti išsimokėtinai! (Juokiasi). Gerai, kad mama tuo metu mane atkalbėjo. Tačiau nepasidaviau ir feisbuke suradau žmones, pardavinėjančius veimaranerių šuniukus. Keletą kartų vaikiškai jiems parašiau klausdama, kaip sekasi pardavinėti. Kaip tik tuo metu buvo prasidėjusi krizė – šuniukų niekas nepirko, todėl sulaukiau žinutės, kad man vieną jų padovanotų. Taip kitą dieną jau vykau parsivežti šuniuko, jam tuo metu buvo pusketvirto mėnesio. Deja, pasiėmiau jį visą apkramtytą ir sukandžiotą – matyt, šis buvo ramesnis ir kiti gausios vados nariai jį skriausdavo... Toks Gralis ir užaugo – išsigandęs, reikalaujantis išskirtinio dėmesio.

Labai džiaugiuosi savo tėvais, kad jie man leido šią avantiūrą – auginti du didelius šunis. Tai buvo mano vienos atsakomybė – juos auginau ir maistą pirkdavau pati viena, tai nebuvo mano tėvų šunys. Kai su draugu nusprendėme išvažiuoti pagyventi metams į Londoną, Smėlį ir Gralį palikau Alytuje, šunų viešbutyje. Už tai sumokėjau labai daug pinigų, po metų grįžau, kaip paklydėlė mama susirinkau savo „vaikus“ ir atvažiavau su jais gyventi į Vilnių. (Šypsosi).

Visą istoriją skaitykite kovo mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (106 p.)
Parašyti