Estetė perfekcionistė Pokalbiai

Kovo 28, 2018. tekstas: Algė Ramanauskienė, nuotraukos: Lina Jushke
Prekių ženklo „erikahoc“ kūrėjos Erikos Paulauskės namuose Užupyje – vos keletas daiktų. Ir ji pati, vilkinti architektūriškus marškinius, žalio figmedžio fone atrodo užkietėjusi minimalistė. Tik jos dienotvarkė, priešingai, net nekvepia minimalizmu...
– Erika, prisipažinsiu, kartais sunku susigaudyti – kiek veiklų tu turi?

– Pastaruoju metu daugiausiai laiko užima ženklas „erikahoc“. Kaip tik laukia naujos rankinių kolekcijos pristatymas, fotosesija, renginys, o jei pavyks – ir nedidelis „Pop Up“ Paryžiuje. Pernai „erikahoc“ kartu su vienu baldų salonu pristatė pirmąją baldų liniją – sukūriau valgomąjį stalą ir du kavos staliukus. Šie objektai kalba apie geometriją, minimalizmą, ištobulintas formas ir nereikalingų dalykų atsisakymą. Kurdama „erikahoc“ visą laiką pabrėžiu, kad svarbiausia yra vertybės, o objektai, į kuriuos jos nuguls, gali būti labai skirtingi. Juk niekada nesakiau, kad kursiu tik rankines! Mane domina įvairios sritys, tad tikrai bus ir daugiau skirtingų projektų. Šiuo metu daug piešiu, braižau, testuoju. 

Taip pat pradėjome ruoštis „Pavasario Pop Up“, šiemet balandžio 7-8 d. vyksiančiam Kaune, o balandžio 14-15 d. – Vilniuje. „Pop Up“ rengiame jau tris kartus per metus – vasarą persikeliame į Palangą, o žiemą kviečiame į Vilnių ir Kauną. 

Be to, jau septynerius metus vadovauju drabužių ir aksesuarų mainų portalų grupei „Kominoi“, veikiančiai Lietuvoje, Kroatijoje, Serbijoje, Slovėnijoje, Makedonijoje, Vengrijoje ir Bulgarijoje. Ir dar turiu begalę minčių – jos visą laiką sukasi galvoje. 

– Esi savo laiko šeimininkė ir tau niekada neskauda galvos, kad štai ryt privalau atsikelti aštuntą?

– Žinoma, skauda! Aš visada turiu griežtą kitos dienos planą. Ir kartais vos spėju jį įgyvendinti. Bet mokausi nesukti galvos dėl laiko. Anksčiau, kaip ir dauguma jaunų žmonių, labai jaudindavausi, jei kas nors nepavykdavo. Bet su metais ateina jausmas, kad nieko baisaus, jei kažkas nesiseka – pasiseks vėliau arba kitaip. 

Dažniausiai mano darbai pasidalija į didesnius projektus. Pavyzdžiui, žinau, kad iki balandžio pradžios turiu pristatyti naująją „erikahoc“ kolekciją. Tad užsakinėju odą, vyksta prototipų gamyba, ruošiu rinkodaros strategiją, susitikinėju su stilistais, fotografais ir modeliais, vyksta lokacijų paieška, pokalbiai dėl kolekcijos pristatymo. 

Artėjant „Pop Up“ renginiui, dalį laiko skiriu pasiruošimui, mugės ir jos dalyvių komunikacijai – ypač įtemptos būna paskutinės minutės, kai staiga visiems visko reikia...

Būna periodų, kai nieko nesinori daryti, – deja, neturiu vadovo, kuris spirtų į minkštą vietą ir lieptų veikti. Bet kartais gal ir nereikia verstis per galvą. Anksčiau maniau, kad privalau bėgti, veikti ir viską spėti. Bet taip gali daug ką prabėgti. Manau, kartais galima leisti sau tiesiog pabūti, ypač jei nėra minčių, kūrybos, noro, o gal tiesiog esi piktas. Visuomenėje vis dar įprasta skirstyti jausmus į gerus ir blogus. Ir jei tau blogai, vadinasi, tave reikia linksminti. Bet juk nereikia! Kiekvienas jausmas mus išmoko išgyventi. Visa ta dirbtinė laimė man atrodo labai keista. Visi tokie laimingi, kažką veikia, tik spėk gaudyti akimis instagrame... Net gaila jaunų žmonių, kurie tik tuo ir gyvena. 
Visą istoriją rasite naujame popieriniame pavasario numeryje. 
Parašyti
Agota
2018-04-09 04:35
O, Marimekko puodeliai, saunuole!