Gamtos ritmu  Pokalbiai

Liepos 25, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Vos sužinoję, kad laukiasi vaikelio, fotografė Milda Adomaitienė kartu su vyru Tadu miesto gyvenimą nedvejodami iškeitė į nedidelį namelį užmiestyje. Taip jau kelerius metus čia, Vosyliukų kaime, visa kompanija – trys judviejų vaikai Elzė, Patrikas ir Vincentas, du šunys ir dvi katės – ir gyvena. Vaikšto miško takais, stebi besikeičiančią aplinką, rūpinasi vieni kitais ir tiesiog mėgaujasi gamtos teikiamais malonumais. „Vos pora žingsnių medžiais apaugusiu taku – baigiasi visi barniai“, – šypteli Milda ir kviečia pasivaikščioti drauge.
– Judu su vyru, trys vaikai, du šunys ir dvi katės – tai bent kompanija! Ar buvo sunku iškeisti gyvenimą mieste į mažo namuko ramybę?

– Su vyru mėgavomės didmiesčio gyvenimu, mums dviem jis labai tiko ir patiko. Bet kai tik sužinojom, kad laukiuosi, pradėjome svarstyti, kaip vaiką auginti mieste. Kadangi patys esame augę nuosavuose namuose, puikiai žinojome savo kiemo pranašumus. Todėl pradėjome dairytis nuosavo būsto, kuris turėtų bent mažutėlį plotelį žolės. Taip iš Pašilaičių persikraustėme į Vosyliukų kaimą ir pradėjome kurti savo namus. Į naujus namus atsikėlėme gruodžio mėnesį, kai visur jau buvo pilna sniego. Aš skaičiavau paskutinius nėštumo mėnesius, taigi tada nelabai turėjau galimybės geriau ištyrinėti apylinkių. Tad jau tik pavasarį atšilus orams susipakuodavau Elzę į nešyklę, pasiimdavau kuprinę, šunis ir keliaudavom pasivaikščioti. Prabūdavau miške ir visą pusdienį – taip atradau, kokiame gamtos grožyje gyvenam.

– O kaip atradote šitą vietą – Vosyliukų kaimą?

– Visiškai atsitiktinai, vartant skelbimus. Kadangi buvome jauni, mums buvo aktuali kaina, be to, nenorėjome seno namo, norėjome, kad jame būtų bent minimalūs patogumai – elektra, vanduo, šildymas, persikraustyti norėjome kuo greičiau. Todėl nebaigtas rekonstruoti sodo namas mums buvo puikus variantas. Nors iš pradžių jis buvo gerokai apleistas, ir ilgokai vaikščiojau po kiemą, kol jame pamačiau savo namus... Šia vizija turėjau įtikinti ir vyrą. Jis manimi patikėjo ir netrukus jau turėjome raktus.

– Ar namai jūsų šeimai svarbūs?

– Namai mums, kaip turbūt daugeliui, yra svarbūs. Tuos namus, kuriuos turime dabar, jaukinomės ir kūrėme ilgai. Dabar tai mūsų uostas, saugumo garantas, kur galime pailsėti, pasislėpti, rasti paguodą. Nors mėgstame keliauti, ilgam ir toli nuo namų nenuklystame. Su vyru juokiamės – išvykę savaitei, jau po trijų dienų imam ilgėtis namų, savos lovos, galvoti, kaip mūsų augintiniai gyvena. Optimalios mūsų atostogos svečioje šalyje trunka penkias dienas.

– Milda, papasakokite – tai kokie jūsų didelės šeimos ritualai? Ką kartu mėgstate veikti?

– Dabar, vasarą, aš ir vaikai leidžiame laiką namuose, laukiam, kada vakare iš darbo grįš tėtis. Keliaujame su šunimis į mišką, o ištaikiusi laisvesnę minutę stengiuosi prisėsti prie savo darbų. Vaikai labai mėgsta vandenį, tad dažnai prašo prie jo važiuoti. Vakare prieš miegą skaitome knygas, aptariam dienos įspūdžius. Kad ir kiek daug darbų būtų išsirikiavę galvoje, visuomet stengiamės ištaikyti laiko pabūti visi kartu. Vyras žino receptą, kaip atitraukti mane nuo darbų. Jei įsisodina mane į mašiną – gali vežtis, kur tik nori. (Juokiasi.) Dažnai pasileidžiame kokia nors kryptimi nežinodami, ką atrasime.
Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (14 p.)
Parašyti