Gėlių amatininkė Pokalbiai

Balandžio 11, 2018. tekstas: ir nuotraukos: Rūta Kenstavičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Barselonos
„Gražiausios pasaulyje gėlių dirbtuvės“ – taip ispaniškasis žurnalas „Vogue“ apibūdino floristės Manuelos Sosos gėlių pasaulį intriguojančiu pavadinimu „Gand and the Wool“. Kiek atokiau nuo Barselonos, Vallvidrereos priemiestyje, ant kalno stovi krištolinis šiltnamis, jame – visas Manuelos gyvenimas, jos gėlės ir drobės, juodas darbas ir didelė laimė. Dalelę viso to šį pavasarį floristė atveš į Lietuvą, geresnės progos pasikalbėti ir nesugalvotum!
– Manuela, kas jus paskatino nerti į floristikos pasaulį?

– Manau, nėra nieko gražesnio už šią profesiją! Jaučiuosi laiminga, galėdama daryti tai, ką labiausiai mėgstu, kas mane pripildo kiekvieną dieną ir leidžia nubusti kupinai entuziazmo. Kita vertus, šis darbas reikalauja daugybės pastangų, pasiaukojimo ir atsidavimo.Niekada nemaniau, kad karjeros kelias mane į floristiką. Viskas prasidėjo nuo klajonių po Urugvajų ir vaizduojamųjų menų ir architektūros studijų. Vieną dieną nusprendžiau persikelti į Barseloną studijuoti industrinio dizaino, po to – parodų dizaino ir kūrybos magistro. Tada teko padirbėti keliose dizaino studijose, o prieš nerdama į „Gand and the Wool“ pasaulį dirbau parodų dizaino ir gamybos departamente Barselonos šiuolaikinės kultūros centre (CC-CB). Nors mane visada domino įvairios kryptys, vis dėlto mėgstu save vadinti amatininke. 

– Meilę augalams paveldėjote iš mamos?

– Aistra gėlėms gimė dar vaikystėje. Augau apsupta gamtos. Mano tėtis Urugvajuje turėjo savo ūkį, tad dažnai kartu laiką leisdavome laukuose. O mama puikiai žinojo, kaip įskiepyti aistrą gėlėms. Su ja valandų valandas kapstydavomės sode, savaitgaliais keliaudavome į kaimą, ten ji mane mokė gėlių pavadinimų, kaip jas prižiūrėti ir net kaip džiovinti tarp knygų puslapių, kad atsiskleistų skirtingos stiebelių ir lapelių struktūros.

– O kaip kilo mintis pasistatyti šiltnamį ir jame įsirengti studiją?

– Visada jaučiau aistrą tiems mažiems ar didesniems stikliniams nameliams. Man jie – tarsi paraleliniai pasauliai su nepaprasto grožio sodais, be to, jie nuolat kinta, ir dar tas jų skaidrumas... Mėgstu tapyti, tad šiltnamyje buvo patogu laikyti drobes ir dažus. Bet pamažu augalų pasaulis užėmė vis daugiau vietos, kol galiausiai mano stiklinis namelis tapo tikru gėlių rojumi. 

Visą pokalbį skaitykite naujausiame popieriniame „Lamų slėnio“ numeryje.
Parašyti
Vau
2018-04-16 15:00
manau čia gėlių menininkė, o ne amatininkė.