Gėlių mergaitė Pokalbiai

Gruodžio 12, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Kaskart nuėjusi į mišką renginių organizatorė, floristė Ieva Marija Frišmantė nori bent dalį šio grožio parsinešti namo. Turbūt nebuvo nė karto, kad ji grįžtų be glėbio smilgų, keistų formų sumedėjusių šakelių, laukinių gėlių ar žolių. Iš meilės natūralumui bei tikrumui ir gimė nostalgiškas, lietuviškas pievas ir močiučių sodus primenantis projektas „Vynvytis“. 
– Ieva Marija, pažvelgus į tave atrodo, kad tau visame kame ypač svarbus natūralumas.

– Tai man skamba kaip komplimentas! Ačiū! Iš tiesų – natūralumas, žemiškumas man labai artimas ir mane lydi jau seniai. Mėgstu ramias spalvas, žemiškas ir natūralias medžiagas, organiškas formas. Formuodama savo stilių vengiu rėkiančių spalvų, retai renkuosi ryškius aksesuarus. Ne todėl, kad bijočiau eksperimentuoti. Ryškios spalvos greičiau nusibosta. Visada smagiau rinktis tai, kas turi didesnę išliekamąją vertę. 

Vis dėlto natūralumas man labiausiai asocijuojasi su gamta, ne su manimi pačia. Labiau už viską dievinu besikeičiančius metų laikus ir gamtos ciklus. Neturiu mėgstamiausio metų laiko. Man gera stebėti pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, man labai gražus šis gamtos virsmas, žaviuosi gamtos, augalų, reljefo kaita. O žaviausia, kad nors viskas kasmet kartojasi iš naujo, kiekvienais metais šiame laikinume sugebu pamatyti vis daugiau grožio. 

– Ar iš noro gyventi natūraliau gimė ir „Vynvytis“?

– „Vynvytis“ gimė gana netikėtai, šią vasarą – tai dar visai naujas projektas. Su šeima dažnai laiką leidžiame miške, ir turbūt nebuvo nė karto, kad iš ten namo sugrįžčiau be glėbio smilgų, keistų formų sumedėjusių šakelių, laukinių gėlių ar žolių. Man visada norisi parsinešti dalį šio trapaus grožio namo. Dažniausiai būdama gamtoje skenuoju ją, fiksuoju spalvas, formas, neįprastus augalus, keistas šakas. Galvoje iš jų suku kompozicijas svetainės stalui. Galbūt kiti šiuose dalykuose ypatingo grožio ir neįžvelgtų, tačiau man tai be galo gražu. Vyras gan dažnai dovanoja man gėles, tad natūraliai pradėjau klasikinius žiedus derinti su miško gėrybėmis – taip išeidavo netikėčiausi deriniai. Eksperimentuodavau, o tada iš likučių vėl sukdavau keisčiausius derinius. Praktikos sėmiausi ir ankstesniuose darbuose, kur dekoruodama vestuves turėjau daug sąlyčio su gėlėmis.

„Vynvytį“ pradėjome kartu su drauge Jurga. Pamenu, vieną vakarą atėjau pas ją ir degančiomis akimis kalbėjau apie norą sukurti floristinį prekės ženklą. Abi be galo mylime gėles ir augalus, esame kūrybingos ir norėjome save realizuoti papildomoje veikloje. Aš turiu patirties su renginiais, jų stilizavimu, o Jurga yra nuostabi socialinių tinklų strategė. Esu didžiausia jos kuriamo turinio fanė! Abi esame natūralaus grožio fanatikės. Tądien viena kitai pritarėme, nusprendėme pažaisti su gėlėmis ir pažiūrėti, kur šis žaidimas nuves. 

Daugelis klausia – kodėl vynvytis? Kas tas vynvytis? Ši idėja, kad dvi draugės kuria bendrą gėlių projektą, mums atrodė per saldi, norėjosi kažko mažiau mergaitiško, natūralesnio, organiškesnio ir nestatančio mūsų į siaurus rėmus. Nusprendėme atsiversti lietuviškų augalų enciklopediją ir paieškoti lietuviškų augalų pavadinimų. Tarp jų radome vynvytį. Tai toks vijoklinis sienomis laipiojantis augalas. Mums patiko raidžių kombinacija, garsų žaismas. Tai pasirodė labai lietuviška ir tikra. Jurga užrašė pavadinimą ant popieriaus lapo ir paliko mano namuose. Šiek tiek pagulėjęs ant stalo jis prigijo. (Šypsosi.) 
Parašyti