Gyvenimo ir menų epicentre Pokalbiai

Lapkričio 16, 2017. tekstas: Laisvė Radvevičienė; Nuotraukos: Lina Jushke
Norėčiau čia būti, kai žydi alyvos. Kai baltas, melsvas, rožinis jų kvapas veržiasi vidun, į šimtametį namą. Ir kai žiedai sprogsta šiltą vasaros vakarą, primindami, jog gyvybė ir mirtis vaikšto kažkur visai šalia. Galvoju apie tai, kai galerijos „Vartai“, įkūrėja Nida Rutkienė savo namų terasoje Markučiuose, kaime šalia Vilniaus centro, deklamuoja Sigitą Gedą. Man vienai, žiūrėdama tiesiai į akis.
Aš užgyvenau tiek drąsos, kad nė kiek nesigailėčiau dėl to, kas neįvyko
– Matau paveikslą ant jūsų sienos. Juodame fone baltomis raidėmis užrašyta: „Trys moterys, trys klausimai“. Moterys šiame name – tai jūs, dukros Agnė ir Laura. O kokie klausimai?

– Žinote, koks norėčiau, kad būtų kitas paveikslas? Kaip rašė Sigitas Parulskis, „…likimo kryžiai nekeičiami ir negrąžinami“. Manęs kartais klausia, koks metų laikas man patinka? Kokią spalvą labiausiai mėgstu? Kokiu menininku žaviuosi? Kiekvieną kartą į šiuos klausimus turiu vis kitus atsakymus. Nes nuostabu, kai alyvos žydi. Kai prisninga, čia – neįtikėtinas vaizdas, net fotografavau per Velykas. Rudens spalvos – fantastiškos. Tie trys klausimai kasdien irgi kitokie. Šiandien norėčiau kalbėti apie drąsą. Berods, Alber’as Camus taip rašė: tik tas drąsus, kuris gali be jokių paskatų tenkintis tuo, ką turi. Aš užgyvenau tiek drąsos, kad galėčiau taip būti. Kad suprasčiau savo galimybių ribas. Ir kad nė kiek nesigailėčiau dėl to, kas neįvyko. Vis prisimenu Antaną A. Jonyną: galbūt laimė netekti atminties, kai žinai, kad lieka tik atsiminimai. Aš turiu tiek prisiminimų! Sutikau daugybę žmonių! Ir jei ne „Vartai“, galbūt nebūčiau jų sutikusi. Visada prisiminsiu Vaidotą Daunį, kuris užeidavo į galeriją ir puldavo prie savo užrašų, kad tik nepraleistų kūrybos akimirkos. Raimondą Katilių, Aldoną Dvarionaitę, jų buvimą galerijoje ir koncertus. Neseniai su šeima grįžome iš Provanso, kur praleidome nuostabias atostogas, tai buvo seno bičiulio dovana. Todėl, kai jau nieko neliks, kai liks tik prisiminimai, nenorėčiau prarasti atminties. 
– Jūs kasdien pėsčiomis einate į darbą, domitės, kas vyksta kultūros gyvenime, savo namuose susirinkusiems draugams deklamuojate eiles – mokate jų begalybę. Jūs visada elegantiškai atrodote ir, jei nesuklysiu, džiaugiatės gyvenimu. Iš kur to išmokote?

– Sako, darbas sujungia žmones. O jei jis dar ir patinka, žmogus gali jaustis laimingas. Būna dienų, kai gyvenimas nedžiugina, bet aš visada žinau: po audrų ir liūčių išaus rami diena. Kartais džiaugsmą galiu prisišaukti, o gal net ir suvaidinti, jei jis mano brangius žmones padarys laimingesnius. Kartais gal kiek pasigailiu, kad studijavau ne lietuvių literatūrą ar mediciną, o tiksliuosius mokslus. Nors niekada nenorėjau nieko lengvo, tačiau ir sėkmės ten, kur neturėjau jokių šansų, niekuomet nebandžiau. Visi mano išsiskyrimai lengvi, jei matau, kad santykiai, emocijos ar situacijos išgyventos, išeikvotos. Gal todėl galiu gyventi taip, kaip gyvenu, būti, kaip būnu. Sutinku su tais, kurie sako, kad tik laisvės nemylintys žmonės bijo vienatvės. Esu tikra: senti gali tik su tuo, su kuo pradėjai. Štai kodėl sunku į savo gyvenimą įsileisti kitą žmogų. 


Visos istorijos ieškokite popieriniame „Lamų slėnio“ numeryje.
Parašyti