Inga Skripka: „Mano kūrybą renkasi pasaulio žmogus“ Mada

Sausio 3, 2018. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė; 
Kolekcijos nuotraukos: Vaidas Jokubauskas 

Inga Skripka nemėgsta būti vadinama dizainere – jai artimesnis kostiumo dailininkės apibūdinimas, o naujoji juodai geltona jos kolekcija „Kultūristai“ buvo kuriama dviem etapais – prieš ir po spektaklio, kuriam ji ruošė kostiumus.
Nuotrauka: Justina Charašauskaitė

– Inga, jūsų naujoji kolekcija – smagiai ryški. Kokioje vietoje ji gimė? Įsivaizduoju kažką saulėto... Ar kuriant jums, kaip rašytojams, reikia ramybės, tylos?

– Taip, greičiausiai aš būsiu tas rašytojo tipas. Man reikia visiškai atsiskirti, izoliuotis. Seniau to nereikėjo, galbūt tada mano mąstymo kampas buvo kitoks, o gal tiesiog energijos buvo daugiau. Daugeliui mano pažįstamų šis atsiribojimas yra nesuvokiamas, jie nesupranta to kaip kūrybos etapo – mane tai varo į neviltį.   

Aišku, atsiribojimo kaina yra didelė, ypač dabar, kai informacijos, tos gerosios, aplink yra daug, o tu per tą laiką, kol esi atsiskyręs, tampi „grybeliu“. Būna dienų, kai plūsti save, jog nemoki suderinti savo darbo ir socialinio gyvenimo. Yra buvę ir taip, kad užsidarymas studijoje truko beveik visą vieną metų laiką. Po tokio laikotarpio išlendi iš savo darbo kiauto šiek tiek sulaukėjęs, praradęs bendravimo su žmonėmis įgūdžius. Tačiau, kad ir kaip norėčiau tai pakeisti ir būti kitokia, tenka su tuo susitaikyti. 

Patį naujausią darbų bloką ėmiau rutulioti dar vasaros pradžioje, kai buvau pakviesta sukurti kostiumus spektakliui „R.E.M.“ Tai vadinu pirmuoju savo rimtu projektu – sukurti drabužius spektakliui norėjau jau seniai, dar prieš gaudama šį pasiūlymą. Nors šis spektaklis nebuvo mano pirmasis – prieš tai jau buvau įžengusi į teatrą – tačiau tąkart teko kostiumus tik parinkti.

Pirmąkart susitikus spektaklio „R.E.M.“ kolegas, jie pristatė man savo turimą spektaklio medžiagą, o kitą dieną visi išėjo atostogų. Kol jie atostogavo, buvau įsikibusi į spektaklį viena. Iškart pasiėmiau ne pieštuką, o žirkles, juodą audinį ir ėmiau interpretuoti spektaklio turinį kurdama objektus. Aišku, negalvojau apie kuriamus objektus kaip sceninius kostiumus, greičiau tai buvo etapas, kuriuo norėjosi išsikrauti, prasimankštinti prieš didįjį darbą. Tai buvo pirmasis juodų kostiumų sukūrimas, vėliau jie buvo atidėti į šalį.

– Apie ką yra jūsų naujoji kolekcija? Kokią idėją ji perteikia? 

– Mano kolekcijos pradžia buvo apsigraibymas tamsoje prieš spektaklį. Pirmą kartą pamačiusi spektaklio eskizą, iki galo nesupratau jo turinio, bet kūrinio estetika mane papirko. Vėliau, užbaigusi kolekciją ir prijungusi geltonuosius kostiumus, tinkamai suformavusi idėją, atsineštą iš teatro, savo darbus dedikavau kultūros atstovams: kiek ironiškai pavadinau kolekciją „Kultūristai“ – tikėdamasi, kad kultūros atstovų raumenys esti jų žinios. Juk laikas teatre buvo pilnas įvykių, įvairių naujienų ir kultūrinio gyvenimo intrigų (įvykis Panevėžio Jono Miltinio dramos teatre, „Sidabrinių gervių“ teikimo ceremonija...) Aišku, nenoriu pasakyti, kad į viską žiūriu ironiškai ir juokiuosi. Sakyčiau, kad renkuosi sveiką vidurį. Terpė, kurioje tuo metu leidau laiką, privedė prie tokių apmąstymų ir sprendimų.
Visą istoriją skaitykite gruodžio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (176 p.)
Parašyti