Islandijos ledkalnių viršūnėmis Pokalbiai

Vasario 28, 2018. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
, nuotraukos: asmeninis archyvas
Ledynai, juodieji paplūdimiai, ugnikalniai, karštosios versmės ir šiaurės pašvaistės... Atrodo, kad Islandija – šalis iš pasakos. „Kartais pats sau pavydžiu“ – nuoširdžiai šypsosi fotografas, virtualaus gido „Sunday and White“ sumanytojas Laimonas Baranauskas, šiauriausioje pasaulio sostinėje Reikjavike gyvenantis jau septynerius metus.
– Laimonai, nupasakok peizažą už savo lango.

– Nors šiuo metu žiema, oras keičiasi kas penkias minutes: kelią užklojęs sniegas, tačiau šviečia saulė – tai pats nuostabiausias žiemos derinys. O saulės atokaitoje matosi Reikjaviko miesto simbolio – Halgrimo bažnyčios – viršūnė. Ši bažnyčia matoma iš visų miesto vietų. 

– Kokie keliai tave atvedė į Islandiją? Kiek metų tau buvo?

– 2010 metų sausį mano mama nusprendė išvykti į Islandiją. Pasirodo, ji jau šešerius metus susitikinėjo su lietuviu, kuris gyveno Klaipėdoje, o dirbo Islandijoje. Grįždamas į Lietuvą, tas vyriškis visuomet užsukdavo papietauti į vieną Klaipėdos restoraną, kuriame mano mama tuo metu dirbo. Taip vieną vakarą ji pasakė, jog kraustosi į Islandiją. Aš iki tol nieko neįtariau, man buvo 16 metų. Su vyresniuoju broliu pasilikome Lietuvoje, o mama išvyko. Po septynių mėnesių, vasarą, nukeliavau aplankyti mamos. Kadangi esu „mamos vaikas“, labai nekantravau ją pamatyti, o galvoje sukosi mintis, kad galbūt ten nuvykęs ir pasiliksiu. Taip ir nutiko. (Šypsosi).

Tai, kad gyvensiu su mama, ir dar kitoje šalyje, man suteikė labai daug džiaugsmo. Žinoma, kiekvienam skirtingai, tačiau aš labai norėjau pagyventi užsienyje. Praėjo jau septyneri metai, o aš nesigailiu nė vienos čia praleistos minutės. 

Dirbame, dienose yra rutinos, kiekvieną dieną nekeliaujame į gamtą, bet, neslėpsiu, kartais gyvenimo čia pats sau pavydžiu.
– Pavydi sau gyvenimo čia? Kokį pirmą dalyką atvykęs pamilai?

– Taip. Prisimenu, jog lėktuvui leidžiantis, juodas žemės paviršius atrodė it iš kitos planetos! Islandija yra vulkaninė šalis, todėl juoda sustingusi lava, jei nėra apaugusi samanomis, sukuria įspūdį, kad leidiesi į neatrastą dykumą. Net trumpiausioje kelionėje gali pamatyti kalnus, atvirą erdvę, žmogaus rankų nepaliestą gamtą. Tai sukrečia ir maloniai stebina.

Nuo mažens buvau jautrus gamtai, čia atvykus iš pradžių buvo truputį baugu – juk nežinojau, kas manęs laukia. Tačiau tai, kad čia gyveno mano mama, leido Islandijai atiduoti visą savo širdį.
Parašyti