Jei ne ta vasara...  Maistas

Kovo 27, 2019. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Keistai kartais susiklosto. Tik pagalvoji, kad norėtum, ir – štai. Yra. Merkinėje netrūksta vietų, kur gali paganyti akis. Tačiau prisėsti, pasimėgauti kvepiančiu pušynų oru, išgerti skanios kavos ar užkąsti nebūdavo kur. „Būtų nuostabu, jei viename iš tų medinių namukų atsidarytų restoranas“, – esame ne kartą kalbėję. Nuostabu, kad idėją už sparno pagavo Alma Matulevičienė ir Edita Matulevičiūtė-Semeniukienė. Gaiviame salotų spalvos namelyje moterys atidarė šeimos restoranėlį „Šilo kopa“. Vos per pusmetį jis pasigrobė keliautojų ir skanaus maisto ieškotojų širdis. 
Pirmą kartą čia atitrepsėjome viduržiemį, besibaigiant dienai. Atrodė, lyg būtume įžengę į lempelių girliandomis nušvitusį Kalėdų atviruką. „Ei, labas, – pamojo nuo dviviečio stalelio pažįstami iš Vilniaus. – Labai skanu, rekomenduojam.“ 

Tiesą sakant, rekomenduodavome šią vietą ir patys, – dar čia nebuvę. Kažkodėl visada atrodė, kad šios dvi besišypsančios, po miškus braidančios, paupiais vaikštančios, gėles sodinančios ir valgį gaminančios moterys Merkinės miestelyje sukūrė ypatingą vietą. Patvirtinimą gavome iš jaunos miestelio muziejaus bendruomenės. „Kasdien ten einame pietų“, – jie sakė.

Vyresniesiems vietos gyventojams prie naujakurių ir restoranėlio mediniame namelyje įprasti nebuvo taip lengva. Pradžioje atidžiai stebėję atvykėlius ir negalėję niekaip suprasti, kokį čia verslą druskininkiečiai nori įsukti, šiandien jie mielai užsuka išgerti puodelio arbatos. Tiesiog šiaip sau, gražioje aplinkoje. 
„Nejau tikrai nerengsite gedulingų pietų?“ – dar būtinai pasitikrina. Nes mažame miestelyje juk aišku: nebus gedulingų pietų, nebus verslo. 

Bet gedulingų pietų čia nebus tikrai. Bent jau tokių, prie kurių įpratę Merkinės gyventojai. Nėra čia dar daugybės dalykų, be ko provincijos restoranas neįsivaizduojamas. „O kas yra provincijos restoranas? – šypteli Edita. – Didžiausias įkvėpimas man buvo „Šturmų švyturys“. Dar reikia surasti, kaip iki jo atvažiuoti, bet kai pasieki tą vietą, supranti, kokia ji gera, koks skanus ten maistas ir kokia puiki atmosfera. Sunku patikėti, bet dėl to žmonės važiuoja ir kelis šimtus kilometrų.“ 
Nėra čia daugybės dalykų, be ko provincijos restoranas neįsivaizduojamas
Parašyti