Kalėdos trise kemperyje, neskaitant šuns    Pokalbiai

Gruodžio 20, 2018. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: asmeninis archyvas
Dar visai neaišku, ar jie savo kemperyje įžiebs Kalėdų eglutę. Jei tai ir padarys – greičiausiai ant stogo. Viduje vietos vos užtenka menininkams Dovilei Kubrakovaitei-Bakutei ir Linui Bakučiui, jų dukrelei Gilei ir augintiniui Šmėklai. Spalio pabaigoje jie visi sėdo į kemperį ir nusprendė kurį laiką pagyventi taip – ant ratų, pasaulyje. Kada grįš, draugams nepasakė, tik siunčia jiems į Lietuvą saulę ir gražiausius linkėjimus ant Dovilės pieštų atvirukų. 
– Ką tai reiškia – Kalėdos toli nuo namų? 

Dovilė: Aš esu beprotiška Kalėdų entuziastė, ir Kalėdos toli nuo namų man bus pirmosios. Apie tai pagalvojusi truputį paliūdžiu, bet, kita vertus, šventė įgaus naują reikšmę.

Linas: Kai aplinkui visi ruošiasi, skuba, tarsi savaime susikuria jausmas, jog šis metas kažkuo ypatingas, – tačiau viskas baigiasi ramia Kūčių vakariene ir dar ramesniu Kalėdų rytu. Dar per nė vienas Kalėdas nepavyko sugerti visų aplink jas esančių emocijų ir pajausti sprogimo, kuriam visi taip ruošėsi. Gal viskas taip ir turėtų būti – ramybė, šeima ir jaukumas. Šiais metais Kalėdos kiek gąsdina, dėl to stengiamės vengti prekybos centrų ir panašių vietų, kuriose jos lipa per galvą. Atrodo, jei jau esame taip toli, tai šįkart turėtume atšvęsti kitaip nei įprastai. Dar nesame tikri, ar ieškosime kalėdinio būsto, ar liksime ankštame kemperiuke, – bet panašu, kad Kalėdos bus dar ramesnės, dar jaukesnės. Kai pasiseka išvengti komercinės Kalėdų pusės, išsigrynina tikroji jų prasmė. Nesvarbu kur – svarbu būti su tais, kuriuos myli.

– Spalį leidotės į ilgą kelionę. Susidėjote daiktus, pasiėmėt dukrą ir šunį. Ar viskas jūsų kelionėje klojasi, kaip įsivaizdavote? 

Dovilė: Kartais sapnuoju, kad vis dar miegame savo lovoje Vilniuje. Kaimynų kemperio riaumojimas pažadina ir meta atgal į realybę su visais jos gražumais... Tačiau šitas klausimas visada sudrebina pamatus po kojomis ir priverčia dar kartą pagalvoti – tai ko pagaliau mes ieškome? Neabejoju, sužinosime, kai rasime. Kelionė yra absoliučiai kitokia, nei tikėjausi: lengva buvo sėdint šiltuose namuose idealizuoti ispaniškas apelsinų giraites, tada nė mintis nebūtų atėjusi, kad mus tais apelsinais gali apmėtyti vietiniai vaikai.

Linas: Jau skaičiuojame antrąjį kelionės mėnesį, bet emociškai – tik pirmąsias savaites. Lietuvą palikome spalio pabaigoje, nepadarę visko, ką buvome suplanavę, – tiesiog bėgome nuo šalčių. Reikėjo gana greitai lėkti į pietus, bet su vaiku ilgai automobilyje nepasėdėsi. Vydamiesi saulę, daugiau nei pusę pirmojo mėnesio naktų praleidome viešbučiuose. Pasiekę Ispaniją pajutome, kad jau galime po truputį atsipalaiduoti, leisti naktis kemperyje ir mokytis, kaip iš tiesų jame reikia suktis. Ilgiausias laikas vienoje vietoje – keturios naktys, judame kasdien arba kas antrą dieną. Ieškojimams laiko daug nelieka: Gilė, Šmėkla, darbas. Išvažiavome ne atostogauti, o gyventi, taigi po valandos paplūdimyje jau norisi kažką veikti, dirbti. Vis dažniau aplanko jausmas, kad mūsų išgyvenimai taps tuo, kuo ir turėtų būti, – tiesiog gyvenimu.
Parašyti