Kelionė per laiką su fotoaparatu Pokalbiai

Kovo 1, 2019. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Koridoriuje, kur tarp šešto ir septinto buto įsiterpę keturiasdešimt septintas ir penkiasdešimtas, už didelių pilkų, apibraižytų durų, slepiasi laikas. Laiptinėje prasilenkusi su dviem sunkiai kvapą gaudančiomis močiutėmis, čiumpu už pakarpos šeštąjį ir septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Vaikystės nostalgija skęsta fotografo Tado Kazakevičiaus ir jo žmonos, architektės Ievos namuose.
Su Ievos mama, žemės ūkio mokslininko ir agronomo Petro Butanavičiaus dukra, lankėme tą pačią mokyklą Akademijoje – mažame mokslininkų miestelyje prie Kėdainių. Tik geru dešimtmečiu prasilenkėme laike. Manęs tose apylinkėse jau seniai nebebuvo ir tuomet, kai Tadas, sėdęs ant dviračio ar mopedo, važiuodavo pro buvusius mūsų namus ieškoti herojų savo garsiai fotografijų serijai „Tai, ko nebebus“. Šiandien kartu su Lietuvos spaudos fotografų klubu šiam nuotraukų ciklui jis ruošia fotoalbumą bei parodą. 

Fotografiją Tadas prilygina laiko mašinai. Kalbėjo apie tai ne kartą. Ir dar apie tai, kad nykstanti provincija jam yra nuostabi galimybė keliauti laiku. 

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, per Didžiąją depresiją Amerikoje, panašiai, matyt, jautėsi ir grupelė fotografų – Walkeris Evansas, Dorothea Lange, Jackas Delano, fiksavę tai, kas buvo pradėję nykti: senąsias fermas, Amerikos vienkiemius, kaimus ir mažus miestelius. „Didžiosios depresijos laikų fotografija žaviuosi ne tik dėl ypatingo jausmo nuotraukose, bet dar ir dėl to, kad amerikiečiai dabar turi beveik du šimtus tūkstančių kadrų, iliustruojančių istoriją ir parodančių, kaip gyveno žmogus, nepaliestas ekonominių sąlygų, migracijos ir gamtos stichijų. Šiandien į tokias vietas Amerikoje dar gali užklysti, tačiau Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje jau su žiburiu neberasi žmonių, kurie augintų gyvulius tik tam, kad taurėtų sau pieno, o javus – kad galėtų išsikepti duonos. Lietuvoje visa tai irgi sparčiai nyksta, bet dar šį tą galima spėti“, – sako Tadas. 

Pagalvoju, kad jo akinių rėmeliai ir elegantiški marškinėliai dera prie baldų, kuriuos, sako, paveldėjęs iš savo senelių, meno kūrinių ant sienų, knygų lentynose ir senų fotoaparatų. Vienas iš jų ir atvedė architektūrą studijavusį ir grafikos dizaineriu dirbusį vaikiną į paslaptingą fotomeno pasaulį. 
Parašyti