Keturiese tarp bangų Pokalbiai

Liepos 9, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: asmeninis archyvas
Panašu, kad taiklesnio pavadinimo nei „Family Living a Dream“ pastarajam šios šeimos gyvenimo etapui ir nesurasi. Būtent taip vadinasi jų instagramo paskyra, kurioje viešbučio vadovė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė, verslininkas, kūrybininkas Andrius Macikas ir du judviejų vaikai – ketverių Upė ir vos vienerių Vėjas – dalijasi akimirkomis iš aštuonis mėnesius trukusios vandenynu alsuojančios svajonės Balio saloje, padėjusios jiems sukurti svarbiausia – dar tvirtesnį tarpusavio ryšį. 
– Rūta, Andriau, kaip pasiryžote avantiūrai persikelti gyventi į Balį? Ir dar – su dviem vaikais!

Rūta: Mintis išvažiuoti pagyventi Azijoje kilo turbūt tą pačią minutę, kai sužinojau, jog laukiuosi antrojo vaiko. Gimus pirmajam vaikui – dukrai Upei – kurį laiką gyvenome Ispanijoje, tad labai aiškiai žinojome, kad norime šiek tiek daugiau nei egzotikos: tikros tropinės šilumos, vandenyno, bangų... Norėjome būti ten, kur nesibaigianti vasara, kur mes ir mūsų vaikai galėtume lakstyti basi, maudytis, plaukioti banglente, o išlipus į krantą nereiktų dangstytis šiltais megztukais. Mūsų pradiniai poreikiai ir lūkesčiai buvo labai paprasti – tiesiog norėjome šilumos. Tik vėliau buvimas Balyje įgavo kur kas didesnę prasmę.

Andrius: Kai Rūta papasakojo apie šį sumanymą, atvirai pasakius, kilo šiokių tokių abejonių. Visų pirma, jau turėjau patirties iš prieš tai pusmetį trukusios išvykos į Ispaniją. Žinojau, kas manęs laukia, su kokiais iššūkiais susidursiu. Juk tai reiškė, kad turėsiu permąstyti, kaip organizuoti savo studijos darbą per atstumą, rimtai įvertinti finansines galimybes, nusimatyti atsarginius planus „B“ ir „C“, pasiruošti, kad teks kažko atsisakyti, kažkam pasakyti „ne“. Apie tai mąstydamas atsiduri akistatoje su savimi. Protas priešinasi, nes jaučia grėsmę. Pats save stabdžiau, mintys, kad tai bus nuostabi kelionė ir nepamirštamas nuotykis, konkuravo su nenoru rizikuoti. Pradėjus giliai kapstyti, sprendimas išvažiuoti pasidaro nebe toks lengvas. Bet galiausiai siekis būti kartu su šeima, kartu patirti nuotykių skonį nugalėjo. Ryžtas veikti, išsiveržti iš cemento, kuriame jautiesi įstrigęs, tampa puikia galimybe ir iššūkiu, nauju etapu, atskaitos tašku, nuo kurio gali prasidėti kažkas neatrasto ir prasmingo. Žinau save, prieš išbandydamas kažką naujo įsitempiu, tačiau man tai – būtinas refleksas prieš šuolį.

Rūta: Kelionei ruošėmės daugiau nei metus. Pagrindinis tikslas buvo pasiruošti finansiškai. Tam reikėjo susiplanuoti kelionės biudžetą, susimažinti esamas išlaidas, peržiūrėti savo santaupas, rasti būdų, kaip pasididinti pastovias pajamas. Pavyzdžiui, surasti savo butui nuomininką, išnuomoti automobilį, atsisakyti nuolatinių, bet nebūtinų išlaidų, parduoti vertingus daiktus, kurie mums buvo nebereikalingi, nutraukti sutartis dėl įvairių paslaugų, narysčių ir prenumeratų, kuriomis per kelerius pastaruosius metus buvome tiesiog apaugę. Tokia šeimos biudžeto optimizacija buvo būtina, padėjo aiškiau įvertinti savo galimybes, ramiau jaustis, kad galime leistis į šią odisėją. 

Žinoma, aš domėjausi Balio sala, bendravau su ten gyvenusiais lietuviais. Juk prieš važiuojant reikėjo atsakyti į klausimus, kur ir kaip gyvensime, kiek kainuoja būsto nuoma, transportas. Ypač svarbu buvo apsispręsti, kurioje vietoje apsistosime, – nes tai lėmė, kaip gyvensime, ką veiksime. Buvo svarbu reflektuoti save ir suprasti, kas mums patinka labiausiai. Mūsų atveju tai banglentės, vandenynas, bangos. Apsisprendėme gyventi Canggu – viename iš plaukiojimo banglentėmis miestelių. Ten bangos geriausiai tiko mūsų pasiruošimo lygiui. 
– O kaip saloje atrodo jūsų šeimos kasdienybė? Kaip čia leidžiate dienas?

Rūta: Jau po kelių mėnesių, praleistų Balyje, atsirado naujas ritmas ir ritualai. Mūsų ideali diena prasideda šeštą ryto – šokame į automobilį ir su šeima šauname prie vandenyno. Čia pamainomis plaukiame banglente: vienas lieka ant kranto su vaikais, kitas plaukia. Likęs su vaikais krante žaidžia, dūksta, stato smėlio pilis, pratinasi prie banglentės, murkdosi vandenyje arba tiesiog sėdi ir badydamas pirštu į vandenį aiškina mažiesiems, kuo skiriasi per greitai lūžtanti banga nuo štai tos, kuri dabar lėtai atplaukia. Iš karto po plaukiojimo važiuojame geros kavos ir pusryčių į pamėgtas vietas. Aš dažniausiai užsisakau tropinių vaisių glotnutį arba skrudintos duonos su traiškytu avokadu. Po pusryčių grįžtame namo. Andriui prasideda darbo diena, jis atsiriboja nuo mūsų šurmulio ir pasineria į savo projektus. Aš tuo metu rūpinuosi buitimi: važiuoju į parduotuvę, gaminu pietus, su vaikais maudausi baseine. 
Norėjome šiek tiek daugiau nei egzotikos: tikros tropinės šilumos, vandenyno, bangų... 
Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (98 p.)
Parašyti