Kurti nauja, saugoti sena Pokalbiai

Lapkričio 30, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl architektai, architektūros studijos „ŠA atelier“ įkūrėjai Gabrielė ir Antanas Šarkauskai savo namus nusprendė kurti pusantro šimto metų istoriją skaičiuojančiame name, pastatytame visai netoli geležinkelio stoties, buvo didžiulis jų noras parodyti, kad naujas ne visada reiškia geresnis, ir prikelti užmirštas, tačiau kadaise vertintas ir mylėtas erdves. 
– Gabriele, Antanai, papasakokite, kaip atradote šiuos namus? Juk ir pats namas, ir rajonas dar tik žengia pirmuosius renesanso žingsnelius... 

Gabrielė: Netoliese, Kauno gatvėje, kurį laiką nuomojomės butą, tad šis rajonas mums jau senokai artimas. Mėgstame centro gyvenimą, viskas čia arti. Traukė ir profesiniai iššūkiai: pamačius šią sudėtingą nuvargusią erdvę, iškart kilo minčių, kaip ją galėtume pakeisti. Na, o namo ir viso rajono reputacija mūsų visai negąsdina, be to, namo istorija – nepaprastai žavi. 

Antanas: Atsikraustymas į butą sutapo ir su šeimos pagausėjimu – Paulės gimimu. Nauji namai, naujos erdvės, naujas žmogus – tai labai geri ir gaivūs pokyčiai. Būdamas čia jaučiau ir iki dabar jaučiu geras emocijas. 

Gabrielė: Manau, tarpusavio santykiai gerėja, kai namuose kiekvienam yra erdvės. Kurį laiką gyvenome vos 7 kv. metrų erdvėje, o tai tikrai nepadėjo puoselėti gerų santykių.

– Tad koks jausmas pirmą kartą žengti į namus, kur viskas pagal jus, viskas jūsų?

Gabrielė: Geras jausmas nepriklausyti nuo kažkieno kito padiktuotų sąlygų. Nereikia gyventi pagal kito sudėliotas taisykles – iš anksto suplanuotas erdves, apstatymą daiktais. Juk taip tam tikra prasme primetamas ir kasdienio gyvenimo modelis. Mums dažnai netinka standartiniai sprendimai, todėl taip vertiname laisvę viską susidėlioti pagal savo ritmą ir savo norus. 

Antanas: Tai pirmieji tikri mūsų namai, bet mes ypač neprisirišame prie daiktų ar patalpų. Nemanau, kad būtent čia visam laikui ir liksime. Nesinori galvoti, kad čia mudu pasensime ir numirsime, norisi dar kažkur toliau nueiti. (Šypsosi.) Juk taip – daug įdomiau. Suvokiame, kad greičiausiai tai tėra tarpinė gyvenimo stotelė. Tokiam požiūriui įtaką daro ir mūsų specialybė – užvėrus vieno projekto duris, norisi iškart imtis kito.
Visą istoriją skaitykite lapkričio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (52 p.)
Parašyti