Labas rytas, Vietname!  Kita

Vasario 19, 2018. tekstas: Greta Juodžiukynaitė, nuotraukos: www.sesesaule.lt
Malonu susipažinti, kontrastingoji Azija! Vieną akimirką tu įkvepi nerūpestingai pamiršti laiką ir stebėti spalvotus horizontus, o kitą – apsupi mus mūsų pačių baimėmis, kol mokomės tave prisijaukinti. Keliaujam! 
Leidžiamės tvankioje karščio bangoje paskendusiame Saigone. Tai antras pagal svarbumą Vietnamo miestas, pietų sostinė. Čia gatvėse motoroleriais dūzgia 9 milijonai žmonių ir pro dangoraižio langą vaizdas atrodo visai europietiškas, tačiau jų papėdėje verda kitoks gyvenimas.
Pirmoji mintis, kylanti klaidžiojant miesto gatvėmis – jokios tvarkos. Panašu, kad tai, ką nori išmesti iš savo namų, parduotuvės ar kavinės, atidarę duris vietiniai tiesiog palieka gatvėje.


Miesto tyrinėjimas atrodo keblus, kol neišmoksti savarankiškai pereiti gatvės. Čia galioja vienintelė taisyklė – kas pirmesnis, tas gudresnis. Motorolerio teises čia gali gauti po dviejų pamokų. O ir jų vairuotojai išradingi: ant vieno motorolerio sulipę trise, priekyje vežasi šunį, tarpe tarp žmonių gabena stiklus viso namo langams.
Kelių dienų mieste pakanka, kad suvoktum, jog Vietnamas vis dar gyvena karo nuotaikomis. Šalia Saigono esančiose džiunglėse iškasta daug bunkerių (Củ Chi tunnels), kuriuose Vietnamo kariai bandė po vieną sunaikinti įsibrovėlius amerikiečius. Molinga žemė leido jiems kasti tunelius be jokių papildomų konstrukcijų, o šie tuneliai jungėsi į kelių šimtų kvadratinių kilometrų tinklą. 

Pasidaro kiek nesmagu, kai kalba pasisuka apie karo pasekmes. Dažniau nei lietus Vietnamo pietus laistęs amerikiečių chemikalas Agent Orange nužudė tūkstančius žmonių, nekalbant apie visišką augalijos išnykimą (dabartinėms džiunglėms – vos 20 metų).
Vietname maždaug 70% gyventojų nepriklauso jokiai religijai. Čia svarbiau tiesiog tikėti – nesvarbu, kokiems dievams meldiesi. Tad miestuose gali atrasti įvairių šventyklų. Vienos ryškiausių – kinų kvartaluose.

Vietnamiečių turgavietės – ištisa kvapų gama. Beje, vietose, panašiose į šias, nusiderėti galima iki 60 proc.
Vietinės virtuvės patiekalai saldžiai aštrūs, o atvykusiems europiečiams dideliu iššūkiu tampa sriubos valgymas lazdelėmis. Nedraugaujantys su tradicine virtuve gali apsilankyti vietose, kur maistą kepiesi pats. Tada bent jau gali būti tikras, kad lėkštėje niekas nejudės. Vietname būtina išbandyti vietinės kavos, garsėjančios tuo, kad kavos pupelės kartą jau buvo pradėtos virškinti – jas suvalgiusių žebenksčių. Ir taip, tai prabangos gėrimas.
Kiekvieno vyro reikalas čia – turėti valtį. O po valtimi – nuosavą žuvų fermą.Vietinio gyventojo kieme, dažniausiai besiribojančiame su kanalu, būtinai surasite tropinių vaisių sodą. Rutina čia paprasta: visą sodo derlių susipakuoji į valtį ir kanalu išplauki į didžiąją upę, kur kiekvieną rytą renkasi plūduriuojančio turgaus pardavėjai.
Populiarus Mekongo deltos verslas – organizuoti ekskursijas nieko nemačiusiems miestiečiams ir jimes parodyti, kaip auginamos bitės, kokosų saldainiai. Prisiragavus įdomybių vietiniai pasiūlo pavairuoti jų transporto priemones ir keliauti žemyn upe. 

Centriniame Vietname truputį vėsiau ir gerokai mažiau drėgmės. Nusileidus Danango mieste visi siūlo kuo greičiau lėkti link pakrantės ir pasivaikščioti Marmuro kalnuose. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios žalios kalvos, vos pradėjus žengti pirmais marmuriniais laipteliais aukštyn, primena pasakų pasaulį. Ant kalno šlaitų įrengtose aikštelėse ir milžiniškuose urvuose – kelios dešimtys budistų šventyklų. Beveik visi įėjimai į budistų šventyklas turi trigubus vartus: vidurinieji skirti imperatoriams ir šventikams, kairieji –tik vyrams, dešinieji –moterims.

Visi kalnų papėdėje esantys miesteliai gyvena iš marmuro gaminių – ilgą laiką būtent šie kalnai buvo didžiausias marmuro šaltinis Vietname. Tačiau prieš kelias dešimtis metų pastebėjus, kad pelningiau kalnus palikti turistams – marmuras buvo pradėtas importuoti iš Kinijos. 

Hoi An – kitas miestelis šalies centre, turistus traukiantis jaukiais kvaratalais, kuriuose maišosi Kinija, Prancūzija ir Japonija.

Dar viena įdomybė – siuvyklos. Buvome girdėję apie kostiumą per valandą. Vos įėjus mus pasitiko būrys merginų, krūva katalogų ir medžiagų. Po dviejų valandų pasirodėme salone – užsakyti drabužiai buvo pasiūti.

Phong Nha-Ke Bang parke visi miesto triukšmai dingsta upės tėkmėje. Krantuose žmonės niekur nebeskuba, slėpdamiesi nuo vėjo savo pašiūrėse stebi kalnų viršūnėmis besiritančius debesis.
700 km šiauriau – Vietnamo sostinė Hanojus. Sparčiausiai europėjantis šalies miestas, kurį būtent dėl to rekomenduojama aplankyti kuo skubiau – vos prieš dvidešimt metų pagrindinė transporto priemonė miesto gatvėse buvo dviratis!

Viena iš miesto įžymybių – šalį suvienijusio prezidento Hošimino amžinojo poilsio vieta. Šalia prezidentinių rūmų su nuosavu ežeru buvo pastatytas kuklus Hošimino mauzoliejus.

700 hektarų plotą užimantis budizmo kompleksas Chua Bai Dinh regione palieka įspūdį.

Viso nacionalinio parko apylinkėse, tame tarpe ir budizmo komplekse, laikomasi ekologiško turizmo principų. Šventyklos teritorijoje vienintelė transporto priemonė yra elektromobilis.
Įsėdus į vietnamietišką nepatogų autobusą, vežantį į kalnus pačioje Vietnamo šiaurėje, žinojau, kad žalių ryžių terasų nebepamatysiu, nes jos juk nežaliuoja kiaurus metus. Per tris dienas nepamačiau ir kalnų. Keliaujant ne sezono metu, kalnai pasislėpę tirštame rūke.

Halong Bay – tūkstančio salų įlanka arba drakono nusileidimo vieta. Pasak legendos, visos uolų keteros, stūksančios smaragdiniame vandenyje, – drakono darbas. 

Neįsivaizduojantiems, kaip atsiranda perlai – patariu sudalyvauti ekskursijoje į austrių fermą. Perlų laboratorijoje austrė atidaroma, į ją  įsodinamas iš kitos kriauklės vidinio sluoksnio padarytas mažytis burbuliukas. Tada ji uždaroma ir pakabinama įlankos bangose, tikintis, kad po trijų metų susiformuos perlas. Tik  30 proc. austrių išgyvena šią „operaciją“ ir tikrai ne visose jose randamas tobulas perlas.


Buvo malonu susipažinti, kontrastingoji Azija!
Parašyti