Ledinių bangų magija: Kotryna Baranauskaitė Pokalbiai

Sausio 25, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Asmeninis archyvas
Prisijaukinti Nidą reikia pamažu: su ja artimai susipažinti, giliai pajausti ir įsileisti į save jos skleidžiamą magiją. Tada, sakoma, meilė jai taps amžina. Kalbama, kad ši vieta pakeičia žmogų. Kad einant snieguotais takais ar minkštutėmis samanomis tarp pušų, prie jūros, pagauna didelis įkvėpimas ir aplanko tokia meilė, kuri niekada nebepaleidžia. O išvykus sugrįžti šaukia dar stipriau… 


Kotryna Baranauskaitė, tinklaraščio „Kotryna Bass“ įkūrėja
– Kotryna, kodėl persikėlėte būtent į Nidą? Kuo judu su draugu Tomu sužavėjo šis kampelis?

– Nida, o gal tiksliau visa Neringa, yra pats magiškiausias Lietuvos kraštas. Kaskart apsilankę vasaros sezono metu, su Tomu vis pašnekėdavome, kad vieną dieną būtų smagu čia apsistoti ilgiau. Tiesa, niekad negalvojome, kad ši diena ateis taip greit...

– Kas paskatino šį žingsnį?

– Aš tikiu likimu ir įvairias gyvenimo negandas stengiuosi priimti kaip tam tikrą ženklą. Nidos idėja nukrito iš dangaus tiesiogine šio žodžio prasme. Sugrįžę iš Didžiosios Britanijos, pastaruosius trejus metus gyvenome Vilniaus senamiestyje. O šį rudenį parvykus iš tolimesnės kelionės, nuomojamame bute radome įgriuvusias lubas. Nemaloni situacija, tačiau vidury nakties bešluojant gipsą visos mintys ir norai savaime susidėliojo į vietas. Iki paryčių šnekėjome ir supratome, kad užteks atidėlioti savo svajones. Abu dirbame iš namų, tad pririšti prie Vilniaus niekada nebuvome. Pastaruoju metu vis pašnekėdavome, jog norime daugiau laiko praleisti gamtoje, atsitraukti nuo miesto – Nida puikiai atitiko visus reikalavimus. Kitą rytą pradėjome krautis daiktus ir ieškoti naujų namų Kuršių nerijoje. 

– Kiek laiko planuojate čia praleisti?

– Šiuo metu planuojame čia likti bent pusmetį, iki vasaros, kol Nida dar rami ir tokia, kokios mums reikia.

– Tai kuo gi Nida tokia ypatinga? Kokie šio kampelio privalumai, palyginus su Vilniumi?

– Nida – mažytė, bet toli gražu nenuobodi. Žmonės čia paprasti, greitai įsimena naujus gyventojus, tačiau čia nėra to didmiesčiams būdingo noro konkuruoti su visais aplinkiniais. Dauguma čia atvykusiųjų visų pirma ieško vidinės ramybės, galimybės kuo labiau priartėti prie gamtos. Kad ir kiek daug mums kaip asmenybėms davė gyvenimas Londone ar Vilniuje, dabar atėjo tas metas, kai reikia išsigryninti visas patirtis, šiek tiek sustoti, na, o tada… žiūrėsim, kas tada. (Šypsosi).

– O kokia tau Nida žiemą?

– Tokia pat graži kaip ir vasarą, tik gyvūnų daugiau galima sutikti. Vieną vakarą eidami pasivaikščioti vien miestelio centre sutikome šešias stirnas. Kai kraustėmės, daug kas sakė, jog ir saulės čia žiemą daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Ir iš tiesų, dažnai pasidalijusi nuotrauka su draugais sulaukiu komentarų, kad pas mus čia – amžinas pavasaris. 
Visą istoriją skaitykite sausio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (36 p.)
Parašyti