Maisto kurortas mieste Pokalbiai

Lapkričio 3, 2017. tekstas: Laisvė Radzevičienė; Nuotraukos: Lina Jushke
Atrodo, net šlapias ruduo šiai vietai netrukdo. Žiemą nuo vaizdo čia užima kvapą. Ir pavasarį, kai sninga žiedlapiais sode. Ir kai vasara įsitaiso medžių pavėsyje vidury miesto. Perfrazuojant populiarią vaikišką knygą – Panama labai graži visais metų laikais. „Ne tik graži, bet ir skani“, – juokiasi vienas iš sename Žvėryno medinuke įkurdinto restorano savininkų Šarūnas Akelaitis. Jis ir pats – lyg neatsiejama „Panama Food Garden“ interjero dalis.   
– Sukūrėte maisto kurortą. Kaip jūsų galvoje atsirado tokia idėja? 

– Tuomet čia dar buvo kitas restoranas. Vieną vakarą sėdėjau terasoje po medžiu ir garsiai ištariau: „Jei toji vieta būtų mano, žinočiau, ką su ja daryti!“ Buvo labai gaila, nes kėsinosi dingti toji fantastiška atmosfera, kuri čia sklandė. Kai draugai sužinojo, kad šį nuostabi vieta išnuomojama, paskambino man – na, Šarūnai, prisikalbėjai. Buvau labiau meno renginių, o ne virtuvės specialistas. Su draugais sukūrėme projektą „Pasaka iš rūsio“. Organizuodavome muzikos ir meno renginius, kuriuose susiliedavo muzika, teatras, dailė, meno instaliacijos, bendradarbiavome su Vilniaus dailės akademija, Jono Meko vizualiųjų menų centru bei daugeliu įdomiausių kūrėjų. Supratau, kad menai man yra artimi, įstojau į Vilniaus dailės akademiją. „Pasaka iš rūsio“ – tai tarsi apleistų, užmirštų vietų kolekcionavimas. Bent vienai nakčiai paversdavome tas erdves viešu kultūros renginiu. Juos organizuodavome įdomiose, bet apleistose erdvėse – dvaruose, senose gamyklose. Maistas būdavo kultūros dalis, taigi tekdavo pagalvoti, ką valgomo pasiūlyti renginių dalyviams. Kartą surengėme renginį pavadinimu „paukščių naktipiečiai“ garsaus režisieriaus garbei. Žiūrėjome kino filmą „Paukščiai“ ir ragavome varnų mėsos – radau tikrą varnų medžiotoją ir valgytoją, kuris varnas pristatė kaip Lietuvos didikų labai mėgtą patiekalą, delikatesą. Specialiai šiai progai jis prišaudė varnų ir paruošė iš jų troškinį. Paaiškėjo, kad varnos net įdomiau nei menas – eilutė prie jų netruko išsirikiuoti. Maisto kurorto idėja atėjo natūraliai. Namas Žvėryne pasislėpęs po dideliu gluosniu bei apsuptas augalų. Taigi vieta padiktavo, kad čia reikia kurti maisto oazę, restoraną mieste, į kurį lyg į kurortą žmonės galėtų trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio. Visi juk mėgstame poilsiauti ir lepintis.

– Šarūnai, ar tave namuose skaniai maitino? 

– Vaikystėje tėvai daug keliaudavo, iš savo kelionių jie parveždavo įdomiausių receptų, taip pamėgau jūros gėrybes. Į savo keliones mama pasiimdavo ir mus su sese. Taigi paelija, ant grilio kepta žuvis, midijos bei kitos jūros gėrybės buvo įprasti mūsų šeimos patiekalai. Mes su tėčiu esame prisiekę žvejai, tad namuose dažnai būdavo ir šviežios žuvies. Viskas, kas vyksta, turi prasmę, anksčiau ar vėliau sueina į vieną tašką. 

– Bet viena yra prie stalelio leptelėti frazę, kas būtų, jei būtų, o visai kas kita – kurti naują restoraną. Nuo ko pradėjote?

– Pirmiausia reikėjo gauti pinigų. Rasti žmonių, kurie norėtų investuoti, kuriems tokio restorano idėjos būtų artimos kaip ir man pačiam. Atsirado bendraturčiai Paulius ir Ignas. Sesuo Eglė, architektė, padėjo sukurti interjerą. Daug ką abu darėme savo rankomis – sienas dažėme, baldų ieškojome. Šviestuvus radome senoje pašiūrėje, savo vietą interjere atrado ir saulėje nugairintos lentos. Prie mudviejų prisijungė kūrybingų draugų komanda, kuri mums padėjo kurti maisto kurortą mieste. 

– O šiltnamį? Irgi patys įrengėte? 

– Šiltnamis jau stovėjo, jį pastatė dar senieji namo gyventojai. Kalbama, kad šeimininkas buvo gėlininkas ir šiltnamyje augino gėles. Pamaniau: turime unikalią vietą, reikia ją išnaudoti. Pasodinome prieskonių, tikėjome, kad to, kas užaugs, užteks virtuvėje. Po pirmųjų dienos pietų pamatėme, kad nuo krūmų dingo visi lapeliai. Šiandien prieskoniai – labiau šiltnamio puošmena. Mums patinka, kai svečiai, paprašę karšto vandens, nuskina melisų ar čiobrelių lapelių ir užsipliko arbatos.  
– Galima įtarti, kad šiltnamis yra populiaresnė vieta nei restorano vidus? 

– Kiekvienas turi savo skonį. Kai kurie renkasi restorano vidų – autentišką namo aplinką su spalvingu interjeru. Oranžerija – unikali vieta mieste. Ne kasdien turi galimybę vakarieniauti šiltnamyje. Unikalios vietos skatina fantaziją bei kūrybiškumą. Pamatau apleistą dvarą – iškart galvoje kirba mintis, ką jame galėtume sukurti, kaip atgaivinti. Su bičiuliais buvome Porto mieste, vaikščiojome po rajoną, šiek tiek primenantį Žvėryną. Jame stovėjo daugybė apleistų namų, kurie kažkada priklausė turtingiems žmonėms. Įspūdingi namai, su fantastiškomis kolonomis, – iškart sukasi mintis, kokį gražų meno renginį juose būtų galima surengti.  
Visą istoriją skaitykite spalio mėnesio "Lamų slėnio" numeryje (188 p.)
Parašyti