Mariaus Luckos nuotykių genas Pokalbiai

Sausio 8, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Dainius Ščiuka ir asmeninio albumo
Ar galite įsivaizduoti, kokio stiprumo audros vyksta širdyje, kai pėsčiomis nueini daugiau nei tūkstantį kilometrų įsimintiniausiu savo gyvenimo keliu? Klausantis keliautojo Mariaus Luckos istorijų per kūną bėga šiurpuliai ir pasidaro visiškai aišku – į priekį jį veda kūną veriančio adrenalino, knygos puslapių vertų istorijų ir pavojingiausių nuotykių troškulys. Jau šį trečiadienį Marius iškeliauja į naują kelionę, kurios įspūdžius galite sekti tinklaraštyje „Aplink pasaulį per penkis metus“.
– Mariau, ar adrenalino, iššūkių, naujų pojūčių troškimą savyje pastebėjai seniai? 

– Galbūt po mokyklos, kai išvažiavau gyventi į Vietnamą, nesavas kiemas įskiepijo šį jausmą. Kuo toliau, tuo daugiau galvoju apie keliones. Įdomu, kur yra toji adrenalino riba. Žmogus, gyvendamas tokį gyvenimą kaip kad mudu šiandien, gyvena labai liūdnai. Jis atsikelia, eina, dirba, kažką daro, tačiau neturi istorijos. Kelionės, iššūkiai, patirtys mane pripildo išgyvenimų, istorijų, kuriomis galiu pasidalyti su aplinkiniais. Bet jei tavo dienos viena nuo kitos nesiskiria, koks čia gyvenimas. Tikrai labai liūdna gyventi ir laukti metus dėl savaitės atostogų... Net ir darbas, žinoma, gali džiuginti. Svarbiausia daryti tai, kas patinka tau pačiam. O man patinka keliauti. 

– O jeigu reiktų prisiminti pačią įsimintiniausią istoriją, išgyvenimą, kurį patyrei kelionėse... Kas tai būtų?

– Žinai, aš netikiu, kad kelionėje galiu numirti, kad man gali nutikti kažkas bloga. Visada galvoju, kad tai tiesiog neįmanoma. Tačiau keliaudamas Ispanijos dykumoje Andalūzijoje išėjau, pasiklydau, vanduo baiginėjosi, nebuvo ryšio. Tada užvaldė tikrai labai didelės baimės jausmas, supratau, kad galiu čia ir numirti. Tokiomis akimirkomis pradedi save įtikinėti, kad tai neįmanoma, taip negali būti. Pasiklydau dykumoje, turėjau vos pusę litro vandens, burna išdžiūvusi, lūpos suskeldėjusios, iš paskos dvi valandas paskui mane sekė kranklys. Visiškas filmo scenarijus, kurio pabaigos nežinojau. Tai buvo patirtis, po kurios supratau, kad mirtis, visi geri ir blogi nuotykiai yra toje pačioje kišenėje ir tik atsitiktinai ar aplankius sėkmei gali išvengti rimtesnių nutikimų. Šią istoriją nešiojuosi širdy. Galiausiai tolumoje pamačiau automobilį, išėjau į kelią ir vakare, jau beveik sutemus, pasiekiau kaimelį, kuriame apsistojau. Gėriau vandenį ir žliumbiau kaip vaikas. Galvojau: „Oho, va čia tai nuotykis.“

– Kaip susidoroti su tokia baime?

– Patirdamas baimės jausmą gali įsiklausyti ir suprasti, ar baimė yra logiška, ar ne. Jeigu nors truputį suvoki, kad ji nelogiška, pasilieki prie tos minties, ją glostai, vynioji, – galiausiai pajunti, kad tai yra gryniausia nesąmonė. Reikia džiaugtis dabartimi ir nesirūpinti dėl nepagrįstų baimių, kurios egzistuoja tik tavo galvoje. Svarbu atskirti realų pavojų nuo nerealaus. Žmogus yra toks padaras – jeigu jam nepatogu, jis galvoja, kad išeitis sunki. Nors taip tikrai nėra. Bent jau devynis kartus iš dešimt.

– Prieš kelerius metus sau prisižadėjai aplankyti visą pasaulį. Kaip sekasi įgyvendinti šį pažadą? 

– Šis planas yra visiškai idealioje stadijoje. Turiu nemažai sekėjų, didelę jų dalį surinkau paskutiniosios kelionės metu. Esu apkeliavęs Ameriką, Afriką, Aziją. Tetrūksta pamatyti Australiją ir Antarktidą. Manau, šis projektas nesibaigs praėjus ir tiems penkeriems metams. Net gyvenimo būtų maža viską ištyrinėti, pamatyti, nufilmuoti, aprašyti. Dabar tai tarsi mano kūrybinė platforma, kurioje aprašau, ką patiriu. Planas pildomas, per metus keliauju keturis, penkis kartus. Po Naujųjų vėl keliausiu. Manau, tai bus Indija, Nepalas, Mianmaras. Labai noriu į Indijos dalį tarp Butano, Bangladešo ir Kinijos. Visi žmonės težino, kaip Indija atrodo žemėlapyje ir kad ji purvina. Tačiau šioje šalyje yra labai įdomi beveik negyvenama dalis, be civilizacijos, elektros... Čia gyvena daug genčių, atsiskyrėlių, jogų, kaimai įsikūrę Himalajų kalnų papėdėse. Sakoma, kad ten kitaip skamba žemės garsas. Daug neatrastų dalykų...
Visą istoriją skaitykite gruodžio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (44 p.) 
Parašyti