Namas, pro kurį švilpia traukiniai  Pokalbiai

Sausio 2, 2019. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Palikti šviesą biuro languose, kad gatvė galėtų ateiti į svečius. Paversti dušus fontanais. Apkabinti marias riedančiais namukais. Pastatyti modernaus meno muziejų. Plačiai atverti savo namų duris pravažiuojantiems traukiniams ir senam obelų sodui. „Visa tai yra pokyčiai, kviečiantys sulėtinti žingsnį, pabūti ilgiau, pamatyti kitokią erdvę ir sujungti bendruomenę“, – savo filosofiją dėsto viena iš architektų biuro „DO ARCHITECTS“ įkūrėjų Sabina Daugėlienė. Keletą valandų praleidęs jos namuose, esi visiškai tikras, kad ji ne tik taip kalba, bet taip ir gyvena. 
– Kai tenka įgyvendinti tiek daug įdomiausių projektų, kokiu projektu architektei tampa šeimos namai? 

– Vienas dalykas visiškai aiškus: tavo laimės namo projektas nenulems. Žmonės dažnai turi perdėtų lūkesčių – įsikelsime į namą, tada jau tikrai vakarieniausime prie didelio stalo ir būsime laimingi. Vaikai daugiau skaitys, nes turėsime didžiulę biblioteką. Nebus taip, greičiausiai. Projektuodamas namus ar erdves kitiems, tu taikai tik tam tikrus sprendimus. O kai galvoji apie savo namus, rodos, sudėtum viską, ką esi padaręs geriausia, bet kartais tam tiesiog neturi laiko. Yra begalė gerų projektų, svarbiausia išsirinkti, kas tinka tau. Mums norėjosi laužyti stereotipus, nepabijoti to, ko klientas niekuomet nesirinktų, – na ir kaip jūs vaikštote į vonią per virtuvę? Kodėl tokie dideli langai? O kur koridorius? Mes tikrai norėjome būti drąsūs! Ir dar parodyti, kad architektas nėra prabangos prekė, kad kokybiška architektūra – nebūtinai brangi. Kad namukas, kokių galima pamatyti Danijoje ar Olandijoje, puikiausiai dera Pavilnyje. Kūrėme kokybišką, prieinamą erdvę.
 
– Gyvenate netoli nuo centro, bet tuo pačiu ir nuošaliau – nuostabioje vietoje, kurią pasiekėme akmenimis grįstu serpantinu, vingiuojančiu pro medinę bažnyčią. Ar Vilniuje dar daug tokių vietų? 

– Mes ilgai ieškojome vietos, kur galėtume gyventi. Aš užaugau nuosavame name, man visada reikėjo jausti žemę ir žolę po kojomis, bet tuo pačiu būti šalia miesto, jausti jo ritmą. Ieškojome įvairių variantų, o atsidūrėme Pavilnyje. Mus sužavėjo nuostabi gamta aplinkui, daug lėčiau čia gyvenantys žmonės ir tuo pačiu miesto jausmas – pro šalį lekiantys traukiniai. Įsivaizduoju, kad ne man vienai – daugeliui architektų įdomiau ateiti į jau susiklosčiusią struktūrą, perkelti savo gyvenimą ten, kur jau kažkas gyveno. Mokykloje rašydama rašinius niekada nesirinkdavau laisvos temos, man smagiau atsakinėti į konkrečius klausimus, spręsti lygtis. 

Pavilnys – labai daugiasluoksnis rajonas, čia rasi ir medinių vilų rajoną, kuris primena Žvėryną, ir senų medžių alėją, serpantiną, ir senuosius sodus, ir geležinkelį, ir nedidelį Tuputiškių kaimelį už jo, Vilnelę, Belmontą, unikalią Pučkorių atodangą. Visur gali nueiti pėsčiomis. Čia nėra jokių miegamųjų rajonų, per Markučius Pavilnys glaudžiasi prie centro. 
– Geležinkelis ir pro šalį dundantys traukiniai – kam nors kitam renkantis vietą tai galėtų būti didelis minusas... 

– Mes pirmiausiai pastebėjome seną obelų sodą. Obelų šakos buvo taip susipynusios, kad atrodė, jog virš sklypo kabo žalias stogas. Traukiniai – dar vienas puikus priedas. Svečiai mūsų dažnai klausia – kada nustojote prabusti nuo traukinių gaudesio? Bet mes nebuvome pradėję!
Mes pirmiausiai pastebėjome seną obelų sodą.
Visą istoriją skaitykite gruodžio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (86 p.)
Parašyti