(Ne)reikalingi daiktai Kita

Birželio 19, 2018. tekstas: Aistė Jakimavičiūtė, nuotraukos: asmeninis archyvas
Vartotojiškos visuomenės rezultatas – pasaulis perpildytas daiktų. Kitaip nei mūsų tėvai ar seneliai, mes nustojome juos kaupti, nebemokame jų pataisyti, nebematome prasmės jų saugoti. Naujų daiktų džiaugsmas tapo momentinis – pasidžiaugiame „Ikea“ lentyna tol, kol ją surenkame, po to pradedame galvoti apie tai, ko trūksta šalia, – pirkinių sąrašas niekada nebūna tuščias. Jeigu ne daiktų – tai rūbų, jeigu ne rūbų – tai technikos, jeigu ne technikos – tai dar ko nors.

Barry Scwartzas savo knygoje „The Paradox of Choice“ puikiai apibūdina dabartinę mūsų būseną daiktų atžvilgiu. Anksčiau vieną ar kitą daiktą galėjome įsigyti tam tikroje parduotuvėje iš labai ribotos pasiūlos. Dabar ši užduotis tapo gerokai labiau komplikuota – renkamės ne tik modelį, spalvą, apdirbimą, prekės ženklą, kainą, bet ir kilmę, tampa svarbu, iš kokių medžiagų daiktas gaminamas, ar fabrike, kuriame jis pagamintas, neišnaudojami žmonės. Įvertinti kriterijus gali užtrukti net ilgiau, negu pats daiktas bus naudojamas. Turėdami tokį pasirinkimą negalime „pasimatuoti“ visų variantų, apžvelgiame kelis ir priimame sprendimą. Lauktą apsipirkimo džiaugsmą dažnai užgožia jausmas, kad parduotuvėje galbūt liko tas tobulas kitas variantas, kurio nepamatėme, nepasimatavome, neįvertinome, ir galbūt išsirinkome ne patį geriausią. Su nuolatine abejone savo pasirinkimu tenka susitaikyti ir susigyventi, patirti ją vėl ir vėl ir vėl.

Tokia „laisvė“ po truputį pradeda smaugti. Iš lėto – pirmiausia džiaugsmą pirkiniais paversdama rutinos dalimi, vėliau apdovanodama svetimu gėdos jausmu matant Prancūzijos dydžio šiukšlių salą, plūduriuojančią vandenyne. Nuovargis nuo daiktizmo matyti tendencijose jau kurį laiką – minimalistiški namų interjerai vis dar nepaprastai populiarūs, vis daugiau žmonių praktikuoja lėtą gyvenimą, domisi atsinaujinančia energija, tvaria mada, sąmoningu vartojimo mažinimu. Žmogus vėl ieško daikto, kuris tiesiog puikiai atliktų savo funkciją ir atspindėtų mūsų požiūrį į pasaulį, vertybes. Pagrindinis dizainerių tikslas – naudojant medžiagas, jų jungimo būdus, formas, faktūrą, spalvas, sukurti intuityvius objektus, kurie įsilieja ne tik į interjerą, bet ir į mūsų gyvenimo ritmą tiesiog savaime. Tai paaiškina, kodėl jie sugeba išlikti aktualūs ištisus dešimtmečius, natūraliai įsilieti į kiekvieną naują tendenciją. Sukurti nekomplikuotus objektus itin sunku dėl aplinkoje tvyrančio nuolatinio chaoso ir vizualinės informacijos triukšmo. Tačiau tokiame kontekste paprastumas ir funkcija tiesiog ima matytis ir išsiskirti. 

Sakoma, kad viskas, ypač dizaino tendencijos, atsinaujina ciklais, – ir panašu, kad dabar grįžtame ten, nuo ko viskas prasidėjo, – ieškome tam tikros srities specialistų, kurie garantuotų mums tvarumą ir stabilumą, kokybišką ir ilgalaikį naudojimą. Bandome susikurti erdves, kurios apsaugotų mus nuo aplinkoje tvyrančio chaoso. Noras lėtinti gyvenimą keičia ir santykį su daiktais – pradedame matyti juos ne kaip džiaugsmo šaltinį, o kaip priemonę džiaugsmui ir patirtims kurti.
Sekite Aistės Jakimavičiūtės kasdienybę: @aisteliutas
Parašyti