Pabėgti į miestą Pokalbiai

Lapkričio 24, 2017. tekstas: Algė Ramanauskienė, nuotraukos: Lina Jushke
Dešimt metų užmiesčio name gyvenusi interjero dizainerė Kristina Lastauskaitė šiandien džiaugiasi naujų namų jausmu pačioje Vilniaus širdyje, kur persikėlė jos šeimos gyvenimas. Priešingai nei daugelis, jie ryžosi avantiūrai iš ramaus gamtos prieglobsčio nerti tiesiai į miesto šurmulį. Ir čia susikūrė savą ramybės oazę iš pilkšvų prigesintų spalvų ir auksinių rudens tonų.
– Iš namo užmiestyje šią vasarą persikėlėte į Vilniaus senamiestį. Gana neįprastas sprendimas – juk paprastai nutinka atvirkščiai...

– Istorijų kaip mūsų dabar vis daugiau. Tendencija keltis už miesto, ko gero, aktualiausia auginant mažus vaikus. Mes užmiestyje praleidome beveik dešimt metų. Vyras visada norėjo namo, o aš svajojau gyventi senamiestyje... Tad pagyvenę užmiestyje galiausiai nusprendėme ieškoti buto mieste. Šie namai – mažytė avantiūra. Butas – pačioje miesto širdyje, čia nėra terasos, o už lango – gana judri senamiesčio gatvė. Nusprendėme verčiau rizikuoti nei laukti dar nežinia kiek. Šį butą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Užbūrė dideli langai ir pro juos sklindanti šviesa. Atsimenu, užsukome čia vėlyvą rudenį, oras – panašus kaip dabar, bet bute buvo šviesu. Dirbdama interjero dizainere jau žinau, kad šviesa – tai didžiausia prabanga, rasti namus, kuriuose jos netrūktų – gana sudėtinga. Patiko ir tai, kad butas senas, tačiau pritaikytas patogiam gyvenimui. Kol kas vis dar negaliu pasakyti, kur gyventi geriau – mieste ar už miesto. Ko gero, tam suvokti reikia laiko. Dabar mums čia gera. Vis dėlto neatmetu galimybės, kad po kiek laiko mums norėsis daugiau ramybės ir grįšime į namą. 

– Kaip persikėlus į miestą pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo būdas?

– Jaučiuosi puikiai, nes name, tiesą pasakius, niekada nesijaučiau saugiai. Tai vidinis mano jausmas. Per dešimtį metų taip ir neįpratau ten gyventi, kai vyras išvykdavo, jausdavausi šiek tiek izoliuota. Mieste man kur kas ramiau. Tiesa, čia teko ir vis dar tenka prirasti prie garsų. Bet juk buvo laikas, kai atsikrausčius į namą buvo labai keista gyventi tyloje... 

– Miesto šurmulys ir miško ramybė – didžiulis kontrastas! Ar kartais pasiilgstate tos tylos?

– Na, mes niekada nebuvome tikrieji užmiesčio gyventojai. Nebuvome tie, kurie nuolatos vaikšto po miškus ir rengia grilio vakarėlius. Mes vis tiek visada važiuodavome į senamiestį. Žinoma, pragyvenus tiek metų name visada yra ko pasiilgti, gal tik per mažai laiko dar praėjo. Gyvenimas mieste ir užmiestyje turi savų privalumų ir trūkumų. Ko gero, tikrąjį senamiesčio gyvenimą pajusime po kokių pusantrų metų, kai berniukai pradės lankyti mokyklą. 
Visą istoriją skaitykite lapkričio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (16 p.)
Parašyti