Pastatyti muziejų  Pokalbiai

Vasario 19, 2018. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Buvo tokių, kurie juos laikė bepročiais. Daugelis nesuprato, kodėl pelningai pardavęs įmonės „Fermentas International“ akcijas ir uždirbęs milijonus bendrovės vadovas pareiškė statysiąs Modernaus meno muziejų. Užuot iki amžiaus pabaigos apsirūpinę patys, aprūpinę savo vaikus ir anūkus, Danguolė ir Viktoras Butkai nusprendė savo surinktą meno kolekciją ir muziejų perduoti Vilniui ir čia gyvenantiems žmonėms. „Gėda numirti turtingam“, – tokia Warreno Buffetto fraze vadovaujasi žmogus, sukaupęs beveik penkis tūkstančius vertingiausių lietuviškojo modernizmo kūrinių.
– Vis svarsčiau: įdomu, kiek jūsų namuose paveikslų? Dabar matau, kad laisvų sienų juose nėra.

Viktoras: Tai – tik maža jų dalis. Specialiai perdažėme sienas baltai, kad jie būtų gerai matomi. Namai – lyg mažas muziejaus modelis. 

Danguolė: Kai darėme remontą, buvome visus nukabinę, namuose tapo tuščia ir liūdna. Nėra paprasta išsirinkti paveikslą namams. Iš pradžių atsirinkome tuos, kurie mums patinka, vėliau derinome, kad tiktų vienas prie kito. Paveikslai namuose – tarsi langai į pasaulį, kiekvienas – vis į kitokį. Be jų namai būtų beveidžiai, be charakterio. 

– Kai dairaisi aplinkui, jausmas toks, tarsi jūsų namuose visada būtų daug svečių. Juk kiekvieną paveikslą nutapė vis kitas menininkas...

Danguolė: Visiškai to nejaučiu, dailininkai atsiskiria nuo paveikslų. Ypač kol nepradedi galvoti, kas už drobės stovi. Tačiau ir tai nėra susitapatinimas. 

– Kaip dažnai keičiate ekspoziciją? 

Viktoras: Anksčiau paveikslai keisdavosi dažniau, dabar – rečiau, išsirinkome, kurie labiausiai prie širdies. Ir laiko viskam trūksta.

Danguolė: Perkabinti paveikslus – didelis darbas.  Viktoras: Bet vieną pakeisti noriu – tik jis mane namuose ir erzina. Seniai būčiau pakeitęs, bet darbas didelis, netelpa į automobilio bagažinę, negaliu išvežti. 
– Ar visada drauge važiuojate rinkti paveikslų? 

Danguolė: Dažniausiai važiuojame kartu. Būna, nuomonės išsiskiria, bet dažniausiai sutampa. Viktoras labiau mėgsta didelius formatus, o man patinka nedideli grafikos darbai. Ai, sako, čia – ne muziejaus formatas. 

– Vadinasi, menininko studijoje apžiūrinėdami paveikslus, labiau galvojate ne apie namus, o apie Modernaus meno centrą, kurį Vilniuje žadate atidaryti jau ateinantį rudenį?  

Danguolė: Dabar jau taip. Nuo jaunystės namuose visad turėjome paveikslų. Pradėjome nuo nedidelių grafikos darbų, vėliau, kai įsikraustėme į savo butą, prireikė tapybos. Prisimenu, važiavome į Kauną, pas giminaitę menininkę, ji nurodė keletą galerijų, įdomesnių pavardžių. Nuo to viskas ir prasidėjo. Didysis postūmis, manau, įvyko „Lietuvos Aido“ galerijoje, jos vadovė Birutė Patašienė mums taip aistringai pasakojo apie paveikslus, kad keletą jų išsinešėme ir užsikabinome. Ypač Viktoras. Taip namai ir prisipildė – ir Adomas Jacovskis gražus, ir Vygantas Paukštė. Vieną nuimame, pakeičiame, žiūrėk, namie jau nebetelpa. Nebepirkime, sakau, bet Viktoras jau žvelgė toliau ir daug rimčiau. 
Visą istoriją skaitykite vasario mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (18 p.)
Parašyti