Patirčių kolekcionierius Pokalbiai

Spalio 23, 2017. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Po šio pokalbio aš dar ilgai sukau lėtus ratus senamiesčio gatvėmis... Pasiklausius ramiai ir lėtai žodžius dėliojančio jėgos aitvarų mokyklos „Life is life“ vadovo Jordžio Šatūno minčių, nebesinori skubėti. Už viską labiau įspūdžius ir patirtis vertinantis vyras gyvenime sau kėlė daug iššūkių: išėjo iš įdomaus, atsakingo ir gerai apmokamo darbo, keliavo garsiuoju piligriminiu Camino de Santiago keliu Ispanijoje, mėnesį nepratarė nė žodžio ir bandė suprasti, ką iš tiesų sako kiti žmonės, ir pagaliau atrado save mokydamas kitus plaukioti jėgos aitvarais ir pajausti gamtos jėgą. Na, o paskutinysis vyro iššūkis – tiesiog pasimėgauti gyvenimu be iššūkių.
– Jordi, turbūt drąsiai galėčiau jus vadinti įspūdžių, ne daiktų kolekcionieriumi? 

– Turbūt taip. Vis ieškau kažkokio laimingesnio būdo gyventi. Kai sėkmingai ieškai, pamažu atrandi, vis kažką patobulini, iš kiekvienos naujos patirties išsineši kažką naujo. Panašu, kad ieškoti verta. 

– Studijavote grafinį dizainą. Įtariu, kad jus supančių daiktų estetika jums nėra visiškai nesvarbi...

– Visa mano giminė susijusi su menu. Mano tėtis – garsus vitražistas, daug metų dirbo Vilniaus dailės akademijoje. Aš praktiškai joje ir užaugau – kai kiti vaikai eidavo į darželį, aš bėgiodavau akademijos koridoriais ir bendraudavau su ten dirbančiais dailininkais. Tad ir mano tolimesnio kelio pasirinkimas pasisuko meno link. Dabar daugiau dirbama su vaikais ir paaugliais, klausiama jų, bandoma padėti jiems suprasti savo kelią. Tuo metu mano tėvai nelabai klausinėjo, ką norėčiau veikti, nevedė manęs kažkokio tikslo link. Įstojau į grafinį dizainą. Turbūt todėl kiekvienas daiktas man turi būti estetiškai gražus.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad išėjote iš darbo ir tapote plaukiojimo jėgos aitvarais mokyklos vadovu? 

– Žmonės mėgsta girtis ir džiaugtis, kaip jų hobis tapo darbu. Tačiau jei hobis tampa darbu, ką gali laikyti savo hobiu? Kaip tada pailsėti nuo darbo? Bet kuris laisvalaikio užsiėmimas, tapęs pagrindine tavo veikla, vis tiek yra darbas. Labai smagu plaukioti jėgos aitvarais, tačiau niekas nemoka pinigų tik už tai, kad jais plaukioji. (Juokiasi). Turi mokyti kitus, administruoti mokyklą, parduotuvę. Galiausiai viskas pasisuka taip, kad ten, kur anksčiau tiesiog gerai leisdavai laiką, dabar sunkiai dirbi.Nesakyčiau, kad anksčiau aš dirbau, o dabar to nebedarau. Bet kažkada persidirbau, įvyko lūžis. Ankstesnis mano darbas buvo labai įdomus ir atsakingas, patirdavau daug iššūkių, tačiau tiek fiziškai, tiek morališkai pavargau. Žiemos pabaigoje išėjau. Norėjau daryti tai, kam vis nerasdavau laiko: ėjau piligriminiu keliu Ispanijoje, lankiau meditacijos kursus, neurolingvistinio programavimo mokymus, skaičiau knygas. Vienas geras draugas mane pakvietė kartu dirbti jėgos aitvarų mokykloje. Pamažu viskas įsisuko, tapau jos akcininku. Dabar 100 proc. dirbu tik mokykloje. 

– Jordi, kas jus išvargino, ko trūko aname gyvenimo etape?

– Motyvacijos dirbti. Pinigai nemotyvuoja, jeigu jie nėra pirmo būtinumo. Pareigos, ryšiai, automobilis, kai juos jau turi, taip pat taip stipriai nebedžiugina. O dabartiniame darbe mane motyvuoja laimingi žmonės – jie prieina prie manęs švytėdami, šypsosi, džiaugiasi, dėkoja. Tai ir yra mūsų mokyklos varikliukas. Pinigai ir pelnas yra trečias ar ketvirtas dalykas. Esu skaitęs, kad kai negalvoji apie pinigus, jie ateina savaime. Ir iš tiesų – darbe apie pinigus negalvoju, mintis koncentruoju į žmonių emocijas, o pinigai tiesiog ateina. 
Visą istoriją skaitykite spalio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (66 p.)
Parašyti