Prisijaukinusi vandenį Pokalbiai

Birželio 25, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Po vienos kelionės ant jos rankos atsirado bangų piešinys, simbolizuojantis nugalėtą nuo pat vaikystės ją lydėjusią baimę. Prisiklausiusi sužadėtinio Audriaus istorijų apie jausmą skrosti bangomis, interjero dizainerė Agnė Stanikūnaitė susikaupė ir šoko į atvirą jūrą. Panašu, rimtesnė pažintis su vandeniu ne tik nuskandino visas baimes, bet ir pažadino nepaprastą meilę ir pagarbą šiai galingai stichijai. Draugystė su vandeniu padėjo jai tapti šiek tiek kitokiu, kaip sako pati, neįmanomų dalykų nebesuprantančiu žmogumi. 
– Agne, ar tiesa, kad meilę vandeniui tau atrasti padėjo draugas Audrius?

– Anksčiau visiškai nemokėjau plaukti, vaikystėje esu skendusi kelis kartus, todėl ilgą laiką bijojau vandens. Mano aplinkoje niekada nebuvo žmonių, kurie būtų turėję kažką bendro su vandeniu, dėl to ir pati vos kojos pirštą ten įkišdavau. Audrius su savimi į mūsų gyvenimą atsinešė ir meilę vandeniui. Jis pats drąsiai neria į bangas, plaukioja banglente, vandenlente. Man vanduo niekada nepatiko, tačiau turėjau prisitaikyti. Be to, pabodo klausytis istorijų apie bangas – nusprendžiau jas pabandyti ir pati. Nesu bailė, priešingai – aš gana drąsus žmogus. Tad nuvykusi į plaukiojimo banglentėmis stovyklą užsidėjau gelbėjimosi liemenę, išsirinkau instruktorių ir šokau į atvirą jūrą. Pasakysiu atvirai – buvo visai nebaisu! Kadangi užsikabinau, toliau mokiausi, kaip elgtis vandenyje, kaip išmokti jį suprasti. Kasmet plaukdavau vis giliau. Pagaliau su vandeniu susidraugavusi ir išmokusi plaukti supratau, kad iš tiesų visą gyvenimą kėlęs baimę, nerimą, nemalonius jausmus vanduo man neįtikėtinai patinka. Dabar aš lyg vaikas – iš vandens net ištraukti sunku!

Kai būdamas trisdešimties atrandi kažką tokio, galvoje įvyksta didelis lūžis. Plaukimo fobiją turi ir mano mama, turbūt todėl po nesėkmingų bandymų daugiau lįsti į vandenį manęs niekas nebeskatino. Kai šiandien mamai pasakoju savo patirtis bangose, matau jos išsigandusias akis. Pastebiu, kad jos vandens baimė nepaprastai įsisenėjusi, bet kartu džiaugiuosi, kad man taip nenutiko, kad suradau žmogų, padėjusį jos atsikratyti visiems laikams. Tai labai didelis vidinis žingsnis į priekį. 

Ši pergalė prieš baimę įamžinta ant mano rankos – tai piešinys, man primenantis, jog gyvenime svarbu nebijoti daryti dalykų. Tatuiruotė atsirado po kelionės į Balį, jos metu tik įtvirtinau savo pirmąjį bandymą ir iš tiesų supratau, kad gamtos, vandens vengdavau be reikalo, kad jie ir išliks mano gyvenime! Piešinyje pavaizduota besiverčianti banga ir kelių augalų lapai, atspindintys gamtos prisijaukinimą, – iki tol buvau miesto žmogus.
– O kaip atrodė tas kelias nuo „nemoku plaukti“ iki visiškos laisvės vandenyje? Kaip tu išmokai prisijaukinti vandenį?

– Nežinau, ar tai įvyko specialiai, ar ne, tačiau Audrius labai gerai psichologiškai sužaidė. Visas su vandeniu susijusias veiklas jis siūlydavo itin atsargiai. Lyg tarp kitko pakviesdavo į baseiną, pasiūlydavo pabandyti panerti, labai neįkyriai mane prie to pripratino. Esu gana konkurencingas žmogus, mėgstu varžytis, daryti geriau už kitus. Kadangi daug dalykų darome kartu – važinėjame riedlente, čiuožiame snieglente, plaukiojame vandenlente, – o užlipti ant banglentės niekada nemokėjau, supratau, kad turiu pabandyti. Juk aš irgi norėjau plaukti gerai. Jeigu gali Audrius – galiu ir aš. Galbūt net geriau! (Juokiasi.)
Kai būdamas trisdešimties atrandi kažką tokio, galvoje įvyksta didelis lūžis. 
Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (20 p.)
Parašyti