Raimonda Vyšnia: „Per šešias dienas pakeitėme visą savo gyvenimą“ Pokalbiai

Vasario 6, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Nuotraukos: „Raimonda Vysnia Photography“
Šiandien keliamės ten, kur net ir žiemą gali išvysti daug daug saulės – naujausiame „Lamų slėnyje“ fotografė Raimonda Vyšnia ir kanapių produktų „Dirvelės“ įkūrėjas Naglis Menkevičius pasakoja apie tai, kaip pasikeitė jų šeimos gyvenimas persikėlus gyventi į Nidą.
– Papasakokite, kaip gimė idėja persikelti į Nidą?

Raimonda: Nidoje praleidome keturias vasaras. Kadangi esu fotografė, Nida visada buvo įkvepianti erdvė, kurioje galėjau būti ir mama, ir fotografė, ir kūrėja, ir tiesiog aš. Į Nidą atvykdavau dar būdama studentė. Kol neturėjome vaikų, su vyru čia lankydavomės keturis ar penkis kartus per metus, svajodavau kada nors čia apsigyventi. Kadangi čia labai gerai jautėmės tiek aš, tiek vyras, tiek vaikai, ši vasara buvo lemtinga. Pastebėjome, kad Vilnius neatitinka mūsų poreikių. Nidoje viskas klostosi kažkaip lengviau – ir buitis, ir santykiai, ir darbai. Kam grįžti ten, kur viskas sudėtingiau? Mūsų šeimai artima gamta. Vilniuje gyvenome Antakalnyje, prie miško, stengdavomės kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Vos pagalvojus apie grįžimą atgal į Vilnių, viskas atrodydavo kažkaip... blogai. Likus šešioms dienoms iki rugsėjo pirmosios vyras pasiūlė: gal likime čia gyventi? Iš pradžių net pati nustebau. Atrodė neįmanoma tiesiog likti. „Jeigu Vilnius mums kelia blogas mintis, vadinasi, jis mums netinka. Nebūtina laukti kitų metų. Jei norime kažką keisti, darykime tai dabar“, – pasakė. Per šešias dienas pakeitėme visą savo gyvenimą.

Naglis: Praėję metai buvo labai įtempti. Antrasis vaikas pradėjo lankyti mokyklą, vežiojimų į mokyklą ir iš jos, į būrelius ir namo padvigubėjo, tai užimdavo labai daug laiko, kainavo daug pinigų. Supratau, kad paaugus trečiajam vaikui, visa tai patrigubės ir mes nebeturėsime laiko sau. Sugrįžus vakare namo, visi būdavo pervargę nuo lakstymo, kamščių, miesto triukšmo, šurmulio, norėdavome tik nieko neveikti. Pastebėjau, kad mažai laiko skiriame vaikams. Tokia miesto gyvenimo sistema mums pasirodė netinkama, aš nemačiau galimybės ją pagerinti. Vasarą pastebėjau, kad daug darbų galiu atlikti iš Nidos. Praėjo jau pusmetis ir mes supratome, kad viskas įmanoma: darbus dirbu nuotoliniu būdu, į Vilnių nuvykstu kelioms dienoms, per kurias sutvarkau reikalus, kurių nepavyksta sutvarkyti iš čia. Vaikai patys eina į mokyklą, darželis ir būreliai šalia namų. Matau, kad jie įgavo daugiau savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi. Čia jie užimti dar labiau nei buvo Vilniuje. 

Raimonda: Dažnai žmonės dejuoja, kad neturi laiko, bet čia jo yra labai daug. Gali suspėti atlikti darbus, sutvarkyti namus, pabūti su vaikais, pažaisti, pasivaikščioti, atrasti laiko sau, skaityti knygą, medituoti. Kai tai pajutome, supratome, kad gyvenimas mieste ne mums. Mieste tu gyveni dėl kažko kito. Suvokimas, kad gyvenu dėl savęs, kad galiu daryti tai, ką jaučiu, – labai didelis džiaugsmas ir laisvė. O kai tėvai atsipalaidavę – ir vaikai jaučiasi laimingesni.

– Ko jūsų šeima pasigedo Vilniuje, kad nusprendėte persikelti į Nidą?

Naglis: Vilnius labai nepritaikytas auginti vaikus. Jis turi didelio miesto bruožų: palyginti dideli atstumai, kamščiai, gana didelės kainos. Manau, daug tėvų patiria stresą vežiodami vaikus į būrelius, be to, neretai juose nėra vietų. Daug įtampos, o investuoti pinigai ne visada atsiperka. Tai labai pragmatiškas požiūris. (Juokiasi). Žinoma, Vilniuje yra daug gerų dalykų: plati socialinė ir kultūrinė erdvė, daug vaikų. Nidoje yra kitų problemų: beveik tuščia socialinė ir kultūrinė terpė, žmonių čia mažai, jie gana uždari. Tačiau mes kaip tėvai sudėjome visus „už“ ir „prieš“. Pliusų buvo daugiau. 
Nidoje viskas klostosi kažkaip lengviau – ir buitis, ir santykiai, ir darbai
Visą istoriją skaitykite sausio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (54 p.)
Parašyti