Sustabdyta rudens akimirka Pokalbiai

Spalio 30, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Ar žinote tą jausmą, kai vos pradėjęs valgyti vakarienę liūdi, kad ji pasibaigs? Kai bandai sustabdyti laiką, sulėtinti kiekvieną ištartą žodį, kai nori kiek įmanoma ilgiau pratęsti „čia ir dabar“ akimirką? Būtent į tokią gardžią rudens kelionę mus pakvietė virtuvės šefas, muzikantas, jamaikietiško restorano „Wingis“ ir baro „Spiritus“ bendraturtis Linas Starkus. Juk nors gyvenimas ir lekia nenusakomu greičiu, tai visai nereiškia, kad negalime jo bent šiek tiek pristabdyti, pasimėgauti dailiai padengtu stalu ir ragauti. Gardų maistą, įdomias istorijas ir tokias retas, bet dėl to dar ypatingesnes, saulėtas rudens dienas. 

Elniakampio magija

Anot legendos, mūsų susitikimo vieta – Velniakampis, bet žemėlapyje tai Elniakampio kaimas. Jis įsikūręs netoli Vilniaus, ant Neries kranto, visai netoli jo kadaise buvo Tiškevičių dvaro skalbyklos. Taigi ši vietovė žinoma jau seniai. Mūsų šeimos istorija čia prasidėjo prieš penkiolika metų, kai čia apsigyveno mano mama, vėliau – ir brolis. Kartkartėmis atvykstam jų aplankyti, juk gyvenant mieste surasti tokią ramybę kaip čia – labai sudėtinga. Man pačiam tai vieta, skleidžianti kažkokį ypatingą jausmą, labai gerą energetiką. Nors to kaimo, koks būdavo mano vaikystės laikais, čia ir nebėra, vaikai labai mėgsta aplankyti močiutę, lakstyti pievomis su šunimis. Tokioje gražioje vietoje – tarp upės, ežero, senųjų ąžuolų – turbūt neįmanomos blogos emocijos.

Pasakysiu visai atvirai, dažniausiai čia būdami neveikiame nieko. Atrodo, it kažkas iš viršaus būtų įjungęs rankinį stabdį: nesinori nieko daryti – tiesiog sėdėti, mėgautis miško kvapu, gamta, upe, savais žmonėmis aplink. Ir tyla... Ar pastebėjai, kaip čia neįtikėtinai tylu?Žinoma, visada būdami Elniakampyje gaminame maistą – čia yra laužavietė ir grilius, tad turime galimybę gaminti lauke. Žinoma, jei reiktų kaime gyventi nuolat, mums būtų per ramu, vis dėlto esame miesto žmonės.
Nemoku valgyti greitai. Paragavus labai skanaus maisto – nesvarbu, paruošto mano ar kitų, – pasidaro gaila patiekalą pabaigti
Visą istoriją skaitykite spalio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (140 p.)
Parašyti