Sustabdytų akimirkų galia Fotografija

Rugpjūčio 2, 2017. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Rita Bacytė-Starkuvienė, Vincas Čygas, Danas Macijauskas
Žiūrėdama į stebuklingu mygtuko paspaudimu įamžintas akimirkas, lengvai įsivaizduoju save ten: baltuose Sicilijos paplūdimiuose, modernioje viloje kažkur laukinėje Portugalijos gamtoje ar kitame pasaulio krašte, atsidavusią Pietų Afrikos pakrantes skalaujančių vandenyno bangų jėgai. Užuodžiu nosį kutenantį salsvą kruopščiai dėžėse surikiuotų prisirpusių apelsinų kvapą. Išgirstu, kaip šūkauja vietiniai šviežių daržovių pardavėjai siaurose Sicilijos gatvelėse. Pajuntu, kaip mano gomurį paliečia saldus portugališkas desertas ir ledai su čiobreliais. Tai – sustabdytų akimirkų galia, kuri, pridėjus lašelį vaizduotės, gali nunešti į tolimiausius pasaulio kampelius.
Ritos Sicilija 

Nepabostanti Sicilija 

Sicilijoje lankiausi šešis kartus, bet nujaučiu, kad sugrįšiu dar ne kartą! Miestai ir miesteliai ten labai skirtingi – vis ima ir nustebina mane. Tai lyg muziejus po atviru dangumi, o lengvumas ir gera nuotaika, rodos, skverbiasi iš dirvožemio. Kiekviena aplankyta vieta apdovanojo naujais potyriais – iki šiol neragautais skoniais, nejaustais kvapais, negirdėtais garsais. Didelį įspūdį ir daug atsiminimų man paliko Porto Palo, Itala, Erice, Scopello, Savoca, Siracusa, Porto Palo, Itala, Sciacca, Cefalu miesteliai. 

Vietiniai gyventojai 

Siciliečiai man primena vaikus: atlapaširdžiai, emocingi, naivūs, draugiški, gyvybingi žmonės. Jie labai vertina savo salą ir didžiuojasi tuo, ką daro. Salos gyventojai – sąžiningi žmonės. Kartą mano vyras kavinėje paliko piniginę. Ant kojų buvo sukeltas visas miestelis, mus surado paplūdimyje ir sugrąžino pamestus daiktus. Temų pokalbiams siciliečiai gali surasti iš nieko. Prisimenu, stebėjau į barą užsukusius vietinius – užsisakyti maistą ir išklausinėti padavėją jiems gali prireikti ir 15 minučių. Vaikai Sicilijoje labai mylimi: visada bus pakalbinti, pavaišinti. Kartą dukra Adelė manęs paklausė – kodėl senukai čia tokie linksmi? Turbūt saulė daro stebuklus! 
Vinco Portugalija 

Portugalijos žavesys 

Portugalija – tai švelnus ir šiltas klimatas, vandenynas ir jūros gėrybės, vietinis vynas ir visuose kampuose augantys oranžiniais taškais išmarginti apelsinmedžiai. Kas galėtų palikti geresnį įspūdį atvykus į dar nelankytą šalį? Mums su Kriste (mados tinklaraštininkė Kristė Stankevičiūtė – aut. past.) pasisekė – nuo pirmųjų akimirkų šalyje buvome apsupti geranoriškų ir atvirų žmonių. Jau važiuodami iš oro uosto miesto centro link, klausėmės taksi vairuotojo pasakojimų apie Portugaliją ir jos sostinę Lisaboną. Vos spėjome rašytis vietinių restoranų pavadinimus, vietas, kurias būtina aplankyti, kur išgerti skanios kavos ar smagiai praleisti laiką. 

Vietinė dvasia 

Dar prieš atvykdami į Portugaliją su Kriste vis dvejojome, ar teisingai nusprendėme, pasirinkdami didžiąją atostogų dalį praleisti ne arčiau vandenyno kaip dauguma, o pajudėti į šalies rytus nuo Lisabonos, arčiau vietinės portugalų kultūros. Nuostabaus grožio miestelyje – Evoroje gyvenantis portugalas pasakojo, jog sostinė, taip pat kaip ir kiti didieji miestai, nėra geriausia vieta pajausti vietos dvasią. Didieji miestai perpildyti turistų, skirtingų kultūrų žmonių iš viso pasaulio, tad pradeda funkcionuoti atvykėliams, taip prarasdami ryšį su sava kultūra. Pirmąsias dienas praleidę Lisabonoje, pajudėjome į mažesnį miestelį – Arraiolos. Ten pajutome tikrą portugališką dvasią: melsvai ir baltai išdažytų mažų namukų architektūrinę mozaiką papildė kiekviename kampe augantys gaiviomis spalvomis švytintys apelsinmedžiai ir citrinmedžiai. Siauros plytomis grįstos gatvelės priminė apie senąsias susisiekimo priemones – arklius. Apsilankęs bet kurioje kavinėje visada galėjai rasti šviežių tradicinių portugališkų saldumynų ir pigaus, tačiau tikrai neprasto vietinio vyno.
Dano Pietų Afrikos Respublika 

Palankūs Keiptauno vėjai 

Esu įsimylėjęs vandenį ir visus vėjo ir vandens sportus, ypač plaukiojimą jėgos aitvarais. Keliaudamas sužinojau, kad būtent Pietų Afikoje, Keiptaune, pučia patys palankiausi vėjai, pietinio pusrutulio vasaros sezonui sutraukiantys geriausius pasaulio aitvaruotojus. Ankstesnėse kelionėse sutikti pietų afrikiečiai dalijosi įspūdžiais, koks nuostabus yra jų kraštas: degančiomis akimis pasakojo apie kvapą gniaužiančius peizažus ir saulėlydžius, gerą maistą, fantastiškas vandenyno bangas, gyvūnijos įvairovę. Šie pasakojimai mane įtikino! Žiemos sezoną nusprendžiau praleisti viename nuostabiausių pasaulio miestų. 

Esame pratę, kad turint europietišką pasą keliauti paprasta – tiesiog nusiperkame bilietą, greitai sutvarkome dokumentus ir išskrendame. Pietų Afrikos Respublikoje viskas vyksta kiek kitaip – iš manęs reikalavo daug dokumentų, įrodymų, draudimų. Kol sutvarkiau visus reikiamus dokumentus, praleidau pirmąjį savo skrydį, o ten nuvykau tik sezonui perkopus antron pusėn, vasario mėnesį. Kovą šis kraštas ištuštėja. Nors veiklos užtektinai, tačiau oras rudenėja.
Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (46 p.)
Parašyti