Svajonių virtuvėje gaminti smagiau Pokalbiai

Sausio 22, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Vos prieš keletą mėnesių maisto tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ įkūrėja Kristina Pišniukaitė persikėlė į naujuosius namus ir, svarbiausia, galėjo pagaminti pirmąjį patiekalą šviežutėlėje ir šimtus kartų mintyse kruopščiai dėliotoje virtuvėje. Mergina atveria savo namų duris ir pasakoja apie laimės potvynius ir atoslūgius, aplankiusius ją bekuriant sau tobulą darbo vietą. 

– Kristina, susitinkame naujuose tavo namuose. Ar naujoje virtuvėje gaminti smagiau? 

– Tikrai taip! Kadangi tinklaraštį rašau jau penktus metus, gerai jaučiau, kokios virtuvės noriu, kas man joje reikalinga. Virtuvę susikurti buvo lengva – jau seniai galvoje nešiojausi idėją, kaip ji turi atrodyti. Dabar gaminti daug paprasčiau: čia viskas po ranka, kiekvienas daiktas turi savo vietą. Kai tavo darbas yra nuolat gaminti, natūralu, kad turi šiek tiek daugiau indų, servetėlių, lentelių ir maisto produktų, nei įprastai būna namuose. Aname bute niekas netilpdavo, svetainėje ir net koridoriuje laikiau maisto produktus, indus. Reikdavo iš visų buto kampų susirinkti indelius, šaukštelius, lenteles, produktus. Čia susikūriau mini studiją, kurioje yra darbo stalas, fotosesijoms reikalingi rekvizitai. Be to, ir maisto gaminimo procesas čia daug smagesnis! Kartais pažiūriu į save iš šono ir nusijuokiu. Gamindama šoku, dainuoju. Kai virtuvė iki mažiausių smulkmenų sukurta pagal tave – joje tiesiog gera būti. 

– Visai neseniai palikai darbą, dabar pagrindinė tavo veikla – tinklaraštis. Pasakyk atvirai, kaip viską susidėlioti, kad galėtum iš to pragyventi?

– Pradėjusi rašyti tinklaraštį, ėmiau domėtis, ar iš to įmanoma pragyventi, kada tokia veikla pradeda nešti pajamas. Perskaičiau, kad Amerikoje rašant tinklaraštį pradedama uždirbti maždaug po dvejų metų. Pagalvojau, kad jei Amerikoje reikia dirbti dvejus metus, Lietuvoje šis laikas bus dar ilgesnis. Galbūt aš atsidūriau laiku ir vietoje – susiformavo internetinė erdvė, padidėjo socialinių tinklų svarba – būtent tai man sukūrė darbo vietą. Nors mano močiutė iki šiol taip ir nesupranta, ką ir kaip aš dirbu. (Juokiasi). Maniau, kad Lietuvoje sukurti maisto tinklaraštį, kuris būtų ne tik laisvalaikis, bet ir darbas, beveik neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties iš pradžių tai buvo labiau užrašų knygutė. Vis dėlto vienu metu pajaučiau, kad ši veikla yra būtent tai, ką norėčiau veikti gyvenime. Pradėjau į tinklaraštį žiūrėti kaip į darbą. Maždaug po metų tai pradėjo nešti pajamas. Kadangi taip dirbdamas pats esi savo laiko šeimininkas, gali vieną dieną kurti tinklaraščio turinį, kitą – fotografuoti maistą ir dirbti su reklaminiais užsakymais, kurti receptus projektams. Daug kas manęs klausia, ar aš nebijau konkurencijos? Šiandien konkurencijos Lietuvoje daug nėra. Didelei daliai maisto tinklaraštininkų tai tiesiog hobis – nufotografuoti savo vakarienę. Aš fotografuoju ne tai, ką valgau. Aš valgau tai, ką fotografuoju. (Juokiasi).

– Pradėjusi rašyti asmeninį maisto tinklaraštį turėjai išeiti iš šeimos verslo. Esu girdėjusi, kad šis tavo sprendimas įskaudino tėtį, prireikė nemažai laiko, kol jūsų santykiai sugrįžo į senas vėžes. Kaip tu prisimeni šį laikotarpį?

– Šis laikotarpis buvo labai dvejopas. Tuo metu dirbau šeimos versle, buvau atsakinga už Vilniuje esantį buitinės technikos parduotuvės filialą. Pradėjau rašyti tinklaraštį ir supratau, kad mano širdis visai ne parduotuvėje, o visai čia pat – namų virtuvėje. Laimės bangą keisdavo stiprus atoslūgis. Vieną akimirką labai džiaugdavausi atradusi tai, kas man taip įdomu. Sėdėdama šeimos versle ir vadovaudama savo kolektyvui mintyse galvodavau, kokioje lėkštėje patieksiu paruoštą patiekalą, svajodavau, kaip kuo gražiau jį nufotografuoti. Džiaugiausi atradusi mėgstamą veiklą, tačiau kartu jaudinausi, kaip visa tai pasakyti tėčiui. Tikrai nebuvo lengva. Mano sprendimas jį įskaudino, tačiau praėjus kuriam laikui tėtis suprato, kad viskas tik į gera. Jis pamatė, kiek daug laimės man teikia ši veikla – o tai svarbiau nei verslas. Dabar mudu esame artimesni nei bet kada anksčiau. Tačiau taip, maždaug vieneri metai po mano apsisprendimo buvo įtempti. Na, o dabar jis didžiuojasi manimi.
Kai virtuvė iki mažiausių smulkmenų sukurta pagal tave – joje tiesiog gera būti
Visą istoriją skaitykite sausio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (128 p.)
Parašyti