Tamsu gali būti šviesu Pokalbiai

Gruodžio 21, 2017. tekstas: Algė Ramanauskienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Erika Želnienė – tiesiog mama, kurią pažinau socialiniame tinkle „Instagram“, pasislėpusią po „Bu.ku.ku“ vardu. Jos sodrios spalvos ir lėtu lėtu gyvenimu dvelkiančios nuotraukos priverčia stabtelėti. Mamos ir dukros istoriją bei į ją retkarčiais įsipinantis sūnaus ar vyro portretas, kitokie žaislai, kitokios suknelės, maži jų ritualai, dažnai pabėgimai į mišką ar prie upės – akimirksniu supratau, kad noriu su Erika išgerti puodelį kavos.
– Erika, kaip tu išmokai neskubėti ir prisijaukinti lėtesnį gyvenimą?

– Gal gyventi be kažko yra geriau nei su kažkuo? Ilgai apie tai galvojau, apie džiaugsmą, kurį neša naujas daiktas, rūbas, maistas. Apie tai, kas ir iš ko jį pagamino. Nuo vaikystės mėgdavau analizuoti, stebėti žmones, man tiesiog patinka į juos žiūrėti. Lėtu gyvenimu vadinu savo vidinę būseną, kur natūraliai užaugo ir išsigrynino gimus dukrai Smiltei. Tai ji viską sudėliojo į savas vietas. Tai, kas anksčiau buvo tik siekiamybė, tapo realybe, ja gyvenu iki šiol. Gyventi lėtai yra prabanga, tik ne pinigine išraiška, bet laiko prasme. Kai turi laiko lėtai įkvėpti ryto gaivos, lėtai iškvėpti, ramiai atsisėsti į krėslą ir atpalaiduoti pečius, paskaityti knygą, parašyti laišką, niekur neskubant pasivaikščioti, užsiimti tuo, kas tau iš tiesų patinka. Motinystė padėjo tam tapti realybe. Tiesiog supratau, kad noriu mėgautis savo gyvenimu, o ne nuolat siekti kažkuo tapti, kažką gauti, kažkur lėkti, su kažkuo konkuruoti, pamiršti tai, kas svarbiausia, – tai dabartis. Nesakau, kad visi turėtume mesti karjeras: pakaktų kiek sulėtinti tempą, ilgiau pabūti su mylimaisiais, atsigręžti į save ir nustoti gyvenus kitų gyvenimus. Būti atviriems ir nebijoti savęs. Tos klišės pamažu blanksta, jų mažėja ir tai rodo augantį žmonių sąmoningumą. Nebūtina gyventi miške ar kaime, kad gyventum ramiai, be streso, kokybiškai. Tereikia daugiau padirbėti lavinant sąmoningumą. Man nuoširdžiai rūpi žemė, vandenynai ir liūdna, kad jie pilni šiukšlių. Juk jos – mūsų. Todėl kasdienius daiktus, drabužius, maisto produktus renkuosi atsakingai. Iš šalies gali atrodyti, kad tai – brangus malonumas, bet tai nėra tiesa. Leisdamas pinigus nereikšmingiems daiktams, nekokybiškiems drabužiams ir nesveikam maistui žmogus išleidžia kur kas daugiau. Mano drabužinėje labai nedaug drabužių, bet visi jie dėvimi. Smiltei perku tik kokybiškus žaislus, jokio plastiko ar sintetikos. Ne, mes nesame tobuli, ir mūsų šeimoje visko pasitaiko, bet norėčiau gyventi dar švariau, pirkti dar mažiau, rinktis atidžiau. Prabanga – tai ne turėti daugiau, tai – norėti mažiau. 

– Tavo nuotraukose labai daug tamsių spalvų – sodriai žalios namų sienos, juodos tavo ir Smiltės suknelės, net knygos, kurias kartu vartot, – juodai baltos...

– Esu gana konservatyvus žmogus. Pamatyti mane vilkint ne juodą suknelę – labai retas atvejis. Nors turiu melsvų, pilkų, rusvų drabužių, visi jie – tamsesnių, žemiškų tonų. Pasvajoju ir apie baltą drabužį, tikrai nesu visada juoda. Tai prigimtiniai dalykai, tiesiog taip gerai jaučiuosi. Gamtoje galima rasti pačių įvairiausių ir ryškiausių spalvų, bet čia, Lietuvoje, neturime ryškiaspalvių papūgų kaip Azijoje, gal todėl ir nejaučiu poreikio turėti daug spalvų. Tamsios mane ramina. Net kai namų sienos buvo baltos, nesijaučiau taip gerai, kaip dabar, kai perdažėme jas žaliai. Namie – didžiuliai langai, tad šviesos čia pakanka.Niekada nenorėjau išsiskirti. Esu stebėtoja. Spalvų mūsų gyvenime tikrai yra, bet juk nebūti visų vilkėti. Gėlės, paveikslai, knygos, muzika – visa tai irgi turi spalvų. Mes gyvename spalvingai... 
Visos istorijos ieškokite popieriniame „Lamų slėnyje“.
Parašyti
Lolita
2018-01-05 10:58
LABAI JAUKU, MIELA ir tikra