Tik tiek, kiek reikia Pokalbiai

Rugsėjo 20, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Lina Jushke
Jis turi pavydėtinai išpuoselėtą skonį ir neįtikėtinai gerai žino, ko nori. Nors savo futuristinę nuotaiką skleidžiančius namus kūrė padedant dizaineriams, nė viena, net pati mažiausia detalė nepraslydo pro jo akis. „Neįsivaizduoju, kaip galima įsigyti jau įrengtus namus“, – prasitaria vilnietis rinkodaros specialistas Chris. Ir iš tiesų, kiek daug žavesio ir tikrumo namams suteikia žinojimas, kad prie jų kūrimo prisilietei ir tu pats.
– Bandau atspėti, kad tokius netradicinius namus turintis žmogus turėtų būti ne mažiau įdomi asmenybė! 

– Gal netradicinių namų gyventojas? (Juokiasi.) Nuo pat mažens žaidžiau tenisą, tad jau seniai sportas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Mokiausi už Atlanto, vėliau – ir Europoje. Ilgą laiką norėjau studijuoti ir gilintis į menus, tačiau vis dėlto pasirinkau rinkodaros studijas. Tikėjausi, kad tai profesija, reikalausianti „meniškos gyslelės“. Nors maniau, kad rinkodaroje kūrybiškumo bus gerokai daugiau, bėgant laikui supratau, kad verslo pasaulis paremtas skaičiais ir griežta analitika – jokios kūrybos, kol skaičiai neparodo, kad kūrybiški sprendimai pasiteisins. Dabar esu jaunos įmonės, su kuria bandome užkariauti pasaulį, dalis, o laisvalaikiu vis dar nepaleidžiu sporto. Tiesa, teniso mano gyvenime jau nebėra tiek daug, bet jo vietą užpildo kitos sporto šakos: vasarą – vandens sportai, o šaltuoju sezonu – sporto salė, boksas. 

– Chris, apie save sakote: „Noriu pirmasis nukeliauti į ateitį.“ Domitės ateitimi?


– Noras nukeliauti į ateitį pirmam – tai noras pamatyti ir suprasti, kaip viskas bus, o tada sugebėti geriausiai prisitaikyti prie naujai susiklosčiusios situacijos. Labai aktyviai nesidomiu futuristinėmis technologijomis, bet nepraleidžiu progos pasigilinti į rinkos naujoves, mėgstu ir naujų prietaisų ar automobilių pristatymus. Naujų produktų šiuo metu atsiranda labai dažnai, o žmonės, mano galva, perdėtai skatinami nuolat turėti tik pačius naujausius prietaisus. Juk dažnai prietaiso pranašumas prieš jo pirmtaką tėra tik rinkodaros žaisliukai, nupiešiantys naujoviško daikto įvaizdį, – bet technologiškai jis būna tik vos vos geresnis. Man pačiam patinka tokios ateities technologijos, kurios iš tiesų gali mums palengvinti gyvenimą, o ne apkrauti jį nereikalingais daiktais.


– Atrodo, kad ir jūsų namai turi tam tikrą futuristinę nuotaiką… Kodėl jie būtent tokie? 


– Iki šio klausimo nesusimasčiau, kad mano namai kažkaip primena ateitį. Galbūt futuristines nuotaikas kelia minimalizmas, paslėptos detalės? Įsivaizduoju, kad ateities erdvės turėtų būti būtent tokios – gana tuščios, neapkrautos detalėmis. Klausiate, kodėl mano namai būtent tokie? Tiesiog labai nemėgstu perpildytų erdvių, tai mane vargina. Sutinku, kad daiktų ar aksesuarų trūkumas namuose gali sukurti šaltų, abejingų, namų be sielos įspūdį, bet suteikti erdvėms jaukumo ir šilumos kartais gali ir vienas paveikslas ar kelios skulptūros. Paradoksalu, bet mano stalas darbe yra užkrautas nesuskaičiuojamu kiekiu įvairių daikčiukų. Chaosas ten puikiai veikia – reikalingi daiktai po ranka padeda dirbti. Tačiau namuose, priešingai, viskas turi būti savo vietose, paslėpta nuo pašalinių akių, matomi tik tie daiktai, kuriuos norisi parodyti. Galbūt tai savotiškas mano paties atspindys – parodyti žmonėms tik tiek, kiek pats nori, visa kita pasilikti sau.
Namai turėjo būti būtent tokie, kokių noriu aš, ne kitokie.
Visą istoriją skaitykite rugsėjo mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (142 p.)
Parašyti