Tirpstančios formos Pokalbiai

Birželio 28, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Visvaldas Morkevičius
Plastiškos elegantiškos porcelianinės formos kontrastuoja su tvirtu ir racionaliu jos charakteriu, kuris tiesiog susilydo, kalbai pasisukus apie vėsius vasaros saulėje tirpstančius ledus... Du jai svarbius dalykus – meilę kūrybai ir ledams – į vieną sujungusi Milena Černiakaitė-Morkevičienė pristatė porcelianinių objektų seriją „Misshapen“ – tai drąsūs ribas peržengiantys papuošalai, įamžinti gardžiuose šaltuose kąsniuose.
– Milena, ko gyvenime labiausiai pasiilgstate?

– Sudėtingas klausimas. Iš dalies, visko ir nuolatos. Kartais pastebiu, jog praleidžiu tam tikrų akimirkų grožį, nes tuo metu ilgiuosi kažko kito. Nežinau, kodėl taip yra, tiesiog „pasiilgti“ – tai aš.

– Iš nuolatinio ilgesio ir gimė „Misshapen“? Kokį gyvenimo etapą išgyvenote šiuos pastaruosius metus, kol jį kūrėte?

– „Misshapen“ gimė iš daugybės dalykų: iš nuotykių, iš gyvenimo patirčių, vykstančių paraleliai, vienu metu. Man tai lyg pasąmonės ir sąmonės junginys: ieškai kažko sau gražaus ir įdomaus, tačiau negali rasti, tad nusprendi susikurti pati – o tuo pat metu dar ir šiaip gyveni gyvenimą. 

„Misshapen“ gimė Berlyne, kur su vyru gyvenome pastaruosius du metus. Berlyne yra stipri meno scena, kurią aš su malonumu ir labai nuoširdžiai tuos metus stebėjau. Vaikščiojau į begales parodų, žavėjausi menininkų darbais. Manau, tai padarė didžiulę įtaką mano kūrybai. Tai suvokiau neseniai. Kažkam paklausus, iš kur semiuosi įkvėpimų, pirma pagalvojau – iš menininkų dueto Pakui Hardware darbų. Nors jie konceptualiai ar iš estetinės pusės tikrai nėra susiję su mano kūryba, su malonumu seku ir žaviuosi jų darbais. Pasąmonėje užstrigę jų kūriniai, bent jau pačioje kūrybos pradžioje, vizualiai ir buvo mano atspirties taškas.
Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (154 p.)
Parašyti