Trise Lisabonoje Pokalbiai

Rugpjūčio 22, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: asmeninis archyvas
Ieškodama praktikos vietos Lisabonoje fotografė, grafikos dizainerė ir kūrybininkė Jurgita Steponaitytė mažiausiai tikėjosi ten sutikti savo būsimą vyrą Carlosą. Tačiau sutiko ir daugiau niekada nebeišsiskyrė. Dabar jiedu augina kelių mėnesių dukrelę Emmą ir trise mėgaujasi magiškosios Lisabonos gyvenimu: gatvės gyventojų susibūrimais kavinėje šalia namų, lėtomis portugališkomis vakarienėmis su draugais, ilgais saulėlydžiais ir spalvingomis gatvėmis, miesto šoną skalaujančiu vandenynu ir prie dangaus priartinančiais kalnais. 
– Jurgita, papasakok, kas tave nunešė į Portugaliją?

– Pirmą kartą į Lisaboną atvykau su „Erasmus“ programa. Po kelių mėnesių mainų tenai sugrįžau į Lietuvą pabaigti bakalauro studijų. O kai jos baigėsi, klausiau savęs: na gerai, o kas toliau? Turėjau labai daug klausimų, tačiau gerai žinojau viena – kol kas nenoriu dirbti pastovaus darbo. Norėjau keliauti, susipažinti su skirtingomis aplinkomis, žmonėmis ir taip atrasti save. Tam turėjau du pasirinkimus: arba ieškotis praktikos užsienyje, arba pradėti studijuoti magistro studijas. Nusprendžiau išbandyti abu. Pradėjau domėtis skirtingomis šalimis, jų siūlomomis galimybėmis, galvojau, kur norėčiau pagyventi. Supratau, kad labiausiai traukė sugrįžti atgal. Į Lisaboną. Gal ir keistai nuskambės, bet šis miestas man buvo kaip namai esant toli nuo namų. Atvykusi įstojau į magistro studijų programą universitete, pradėjau ieškoti laikinos praktikos vietos. Susiradau praktiką, ir ne tik ją – susipažinau su Carlosu. Bet apie tai šiek tiek vėliau! (Šypsosi.)

– Kiek laiko esi Lisabonoje? Kodėl tau čia gera gyventi?

– Lisabonoje gyvenu jau trečius metus. Šis miestas – it magnetas, mane labai traukia. Tai daugiakultūrinė terpė – didelė dalis mūsų draugų, kaip ir aš pati, yra užsieniečiai, o visų istorijos labai panašios ir susideda iš trijų etapų: Atvykau čia atostogų. Įsimylėjau miestą. Sugrįžau gyventi. Iš tiesų sunku nepamilti šio miesto: beveik ištisus metus saulėta, vandenynas visai čia pat, nepaprastai skanus maistas, labai mielos gatvės ir spalvoti pastatai. Visa tai ir daug daugiau susideda į bendrą visumą, sukuriančią nepaprastai žavią šios vietos atmosferą. Man pačiai Lisabona ypatinga tuo, kad nors ir sparčiai besikeičianti, ji savyje išlaikiusi daug autentiškumo ir savitumo. Mes patys gyvename miesto centre, tačiau mūsų gatvelė – it mažas kaimelis su stipria artima bendruomene. Vieni kitus gerai pažįstame, žinome beveik viską. Gatvės viduryje įsikūrusi kavinė, kurioje užbaigę dienos darbus pasikalbėti susirenka visi kaimynai. Tokie maži, tačiau kartu ir labai dideli dalykai suteikia miestui jaukumo, intymumo. O būtent to dažnai pritrūksta kitų šalių sostinėms ir didmiesčiams.
Atvykau čia atostogų. Įsimylėjau miestą. Sugrįžau gyventi.
Parašyti