Viskas iš jausmo  Pokalbiai

Kovo 21, 2018. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Sunku patikėti, bet jai nieko nereikia. To, ką galima nusipirkti už pinigus, – tai jau tikrai. Jos svajonės supasi aplinkinių pušų viršūnėse, jos meilė važinėja sutrešusiu autobusėliu ir kartais, vasaromis, miega prie ežero. Jos ilgesys įsitaisęs skardinėje vonioje vidury ketaus krosnele prišildyto kambario, o gražiausias istorijas pasakoja stiklinė arbatos su Kretos salos kvapu. Namelis Vilniaus miškuose šiandien yra Oskaro Koršunovo teatro aktorės, Auksinio scenos kryžiaus laimėtojos Gretos Petrovskytės prieglobstis. „Jis mane moko kantrybės“, – neabejoja įsimintinus vaidmenis spektakliuose „Jelizavieta Bam“, „Apvalytieji“ ir „Vestuvės“ sukūrusi jaunutė mergina. 
– Gyventi be vandens, kūrenti namus malkomis, vaikščioti į tualetą lauke... Greta, ar tu tikrai to nori? 

– Man paprastai labai gera. Gal kad nuo vaikystės barake užaugusi. Euroremonte gyventi negalėčiau. Atsikraustėme čia dvejiems metams, gali būti, kad atsibos, ypač kai žiema... Kol kas – ne, atvirkščiai, jaučiuosi čia žiauriai gerai. To, ką turiu, į nieką nekeisčiau – miškas, ramybė, mokausi kantrybės. Niekada per daug jos neturėjau: studijos, darbai, vaidmenys. Mokausi susirinkti save iš gabalėlių į visumą. 

– Kaip jūs šį namelį radote? Vos keletas kilometrų nuo centro, o jausmas, tarsi būtum pasiklydęs miške ir netyčia suradęs namelį iš Jonuko ir Grytutės pasakos... 

– Kartais man atrodo, kad niekada neturėjau tikrų namų. Kol radome šitą namuką, pakeičiau daug vietų – gyvenau pas draugę, buvusioje Jono Rūko tėčio, menininko Gintaro Rūko studijoje Užupyje šalia Angelo, vasarą praleidau savo draugo Pauliaus autobusėlyje. O paskui Pauliaus bičiulis, italas Francesko, kuris su juo dirba kino filmavimuose, rado šitą namelį. Nuostabi vieta. Ir mokėti už ją daug nereikia. 

– Suprantu kodėl. Bet juk anksčiau ar vėliau norisi patogumo, įlįsti, pavyzdžiui, į šiltą vonią... 

– O jūs nežinote, kaip smagu maudytis vidury kambario, priešais karštą krosnelę. Kai gerai ją įkaitini, čia Afrika. Man pasisekė, vyrai, su kuriais gyvenu, nagingi: reikėjo – laidus išvedžiojo, reikėjo – krosnelę pastatė, lentyną sukalė, krosnį, kai reikia, išvalo. Paulius štai iš studijos kraustėsi, palmę namo parvežė, o mūsų lova liko iš kino filmo „Izaokas“. 

Jaučiuosi įžengusi į šeimos ir moteriškumo etapą, man patinka rūpintis namais, juos puoselėti, jaukinti aplinką. Neseniai pirmą kartą išviriau barščių sriubą – dabar jau žinau, kam reikalinga prijuostė. Jaučiuosi tarsi pamažu auganti trobos moteris.  

Kai čia atsikraustėme, buvo tragedija, siaubo filmas. Gal penkiolika metų niekas nebuvo gyvenęs, prisimenu, ką radome: lova, lyg joje kas būtų ką tik gulėjęs, voratinkliai visur, šaldytuvas pradarytas, jame – vaistai. Rodos, išėjo žmogus, viską paliko. Geri daiktai, Paulius viską surinko, bus rekvizitui, filmams.

Nesu tikra, ar dar čia kas gyvena. Kartais atrodo, kad taip, – kai rytais, nuo penktos, virš mūsų pasigirsta balsai. Kartais kalba vyras, kartais – moteris, bet akis į akį su jais nesu susitikusi. Kartą mačiau du tamsius šešėlius, tikriausiai tai buvo jie. Per Kalėdas pas mus susirinko daugybė žmonių, surengėme smagų vakarėlį, per Užgavėnes su drauge Ugne Jurkonyte turime tradiciją siūti Morę. Šiemet ją iškilmingai sudeginome čia, prie namo, buvo daug žmonių ir blynų, tačiau kaimynai nepyko ir nesibarė. Matyt, taikūs. 

– Tavo draugas Paulius – kino dailininkas. Ar sutikai jį besifilmuodama? 

– Kažkaip susitikome – bendri draugai, tos pačios vietos, kuriose būname, kinas. Kartais padedu draugams rinkti aktorius filmams, tai darbas, kurį mielai darau, jei tik pasitaiko. Tačiau dirbti su reklamomis man visai nepatinka. Mėginau, turėdavau anksti keltis, būti atsakinga už būrį vaikų ir klausyti pasikėlusios režisierės nurodymų. Ko jai būti pasipūtusiai – neįsivaizduoju, bet po keleto tokių pamainų užeina pats tikriausias egzistencinis nerimas. 
Visą istoriją skaitykite kovo mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (14 p.)
Parašyti