„Longing”: eksperimentinis duetas, savaip interpretuojantis prieš keturis šimtmečius sukurtą muziką

Muzikiniame performanse „Longing” barokinių arijų kontrastingumas ir afektų kaita „išilgėja” – virsta vientisu ilgesio audiniu. Pasirodymo ašį sudaro baroko epochos kompozitorių – Antonio Cesti, Claudio Monteverdi, Antonio Vivaldi ir Henry Purcell – arijos, kurias lydi nostalgiški elektrinės gitaros skambesiai. Čia barokinis bel canto susilieja su improvizacijomis ir pop muzikos elementais, kurdamas dialogą tarp to, kas sena ir nauja, klasiška ir autentiška.

Artėjant būsimiems pasirodymams, kalbamės su projekto idėjos autore ir atlikėja Justina Mykolaityte, atlikėja Goda Sasnauskaite (Godo Yorke) bei kostiumų dailininke Elena Marija Veleckaite.

Justina, savo kūryboje tu nuolat jungi skirtingus pasaulius – muziką, teatrą, vizualumą. Ką tau asmeniškai reiškia „Longing”?

Justina: Pretekstas šiam projektui atsirado dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, magistrantūroje, kur gilinausi į baroko operos atlikimą. Ši specialybė Lietuvoje pakankamai nauja, ją kol kas yra baigę vos saujelė žmonių, tad ir pati atlikėjų bendruomenė yra nedidelė. Barokas mane sudomino kaip kontrastų ir laisvės pasaulis, kuriame jungėsi improvizacija, afektai, retorikos menas. Niekada nebuvau didelė operos mėgėja, tačiau barokinė opera man tam tikra prasme primena avangardą ir čia aš atradau savo santykį – ne tik atlikti, bet ir interpretuoti, permąstyti iš naujo.

Norėjau ne koncerto, o gyvos tarpdiscipliniškos patirties – todėl atsirado performansas. Sąmoningai pasirinkome arijas, kurias jungia ilgesio afektas, papildėme judesiu, improvizacija. O man svarbiausia buvo tai, kad šįkart pati inicijavau projektą ir subūriau komandą – pamačiau, kiek daug kūrybinės energijos atsiranda, kai pradedi kurti kartu.

„Longing” yra dueto performansas – kaip skirtingi jūsų balsai, patirtys ir muzikinės kryptys su Goda susilieja į bendrą kūrinį? Kokius naujus atradimus ar patirtis tau atnešė kūryba drauge su Goda?

Justina: Iš pradžių man reikėjo žmogaus, kuris grotų elektrine gitara ir būtų atviras eksperimentams. Pasikviečiau Godą, nes jau žinojau – pavyks. Ir taip gimė visas projektas. Goda atsinešė daug gaivališkumo, intuicijos, o kartu – techninį valdymą, efektus, skambesį. Aš turėjau išmokti paleisti kontrolę ir priimti, kad negaliu atsakyti į visus įmanomus klausimus. Neįmanoma, jog viskas pavyktų tiksliai taip, kaip įsivaizduoji. Turėjau sugenėti atsipalaiduoti ir priimti, jog tai, ką parodome žiūrovui, yra tik proceso dalis. Net ir tada, kai nusprendžiame, jog kūrinys „užbaigtas” ir pristatomas, jis vis tiek išlieka gyvas – keičiasi su kiekvienu atlikimu, auga ir tobulėja.

Goda, kaip tu pati atradai „Longing”, ką tau reiškia šis jūsų duetas?

Goda: Man tai reiškia tarsi vietą žaidimui. Kai Justina mane pakvietė į „Longing”, ji pabrėžė, kad galėsiu eksperimentuoti ir groti elektrine gitara, ką tik panorėsiu. Labai norėjau tokios „žaidimų aikštelės”, nes mano gyvenimas dažnai atrodo pernelyg sudėliotas, pernelyg tvarkingas.

Tačiau pradėjus vystyti performansą atsirado įvairių niuansų – iškilo noras ne tik pačią erdvę pagražinti ar paryškinti, bet ir giliau pasigilinti į baroko muziką, į arijas. Iš pradžių jos man buvo ne itin artimos, tačiau netrukus pradėjau jomis žavėtis: klausytis savo malonumui, versti tekstus, domėtis jų istorija.

Jaučiu, kad ši patirtis atnešė naujų spalvų į mano, kaip menininkės, paletę – kaip muzikos kūrėjos. Ir šiaip yra kažkas ypatingo suvokti, kad niūniuojama daina yra baroko arija, o ne atsitiktinis motyvas. Atrodo, atsirado net nauja kūrybos kokybė.

Elena, tavo stilizuotuose kostiumuose susitinka barokas, rokokas, renesanso elementai ir net Y2K estetika. Kaip tau pavyko šiuos, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinamus pasaulius sujungti į vientisą vizualinę kalbą?

Elena: Mano kūryboje skirtingos epochos ir stilistikos susitinka natūraliai – iš pirmo žvilgsnio barokas ar renesansas atrodo toli nuo Y2K estetikos, tačiau jas jungia dekoratyvumas, ekstravagancija ir žaidimas forma. Man svarbu ne tiek atkurti epochą, kiek kurti savitą hibridinę estetiką, kurioje istoriniai sluoksniai susilieja su šiuolaikinės pop kultūros kodais. Tokiu būdu kostiumas tampa ne tik drabužiu, bet ir vizualiniu tiltu tarp praeities ir dabarties, o skirtingi estetiniai pasauliai susivienija į vieną kalbą, įkvėptą atlikėjų ir jų kūrinio.

Justina, kas tau svarbiau – autentiškai atkurti baroko muziką, ar per ją kurti gyvą dialogą su dabartimi?

Justina: Autentiškumas man šiame projekte svarbus ne tiek kaip istoriškai informuotas atlikimas, bet kaip dialogas su šiandiena. Tai mano asmeninis pokalbis su dabartimi per baroko epochos prizmę. Barokas čia veikia kaip medija, kaip šaltinis, iš kurio semiamės kūrybinės medžiagos, tačiau pats kūrinys nėra apie epochą.
Kai mąsčiau, ką šiuo metu, kaip kūrėja, noriu pasakyti, kas man svarbu pasauliniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste, supratau, kad ilgiuosi tikrumo, ryšio, paprastumo. Ir juk tų pačių dalykų galėjo ilgėtis ir baroko epochos žmogus. Tai amžinos temos. Kiekviename laikmetyje ateina momentas, kai pasijuntame persisotinę, pavargę nuo aplinkos, nusivylę – tada pradeda rastis ilgesys paprastų, tikrų dalykų.

Žinoma, baroko estetika mums iš dabarties perspektyvos gali atrodyti dekoratyvi, teatrališka, net šiek tiek netikra. Bet būtent tas „netikrumas” kartais leidžia dar aiškiau atpažinti esmę. Man baroko simbolizmas, teatrališkumas tampa žaidimu, būdu kalbėti apie dabartį. Net ironija čia svarbi – mes su ironija žvelgiame žiūrime į savo laikmetį, jo vizualiką, estetiką, net į save pačias scenoje – tai atsispindi ir kostiumuose.

Ką, tavo manymu, klausytojas gali išsinešti iš „Longing” performanso?

Justina: Mano tikslas buvo praplėsti publiką, kuri paprastai lankosi barokinės muzikos koncertuose. Pastebėjau, kad Lietuvoje į senosios muzikos renginius daugiausia ateina vyresnio amžiaus klausytojai. Iš dalies suprantu, kodėl – jaunimui tai gali atrodyti labai tolima ar neaktualu. Visgi pati pradėjusi giliau studijuoti baroko epochos muziką ir pasaulėjautą atradau, kiek ten gyvybės, gylio ir dinamikos. Tad siekiau sukurti tokį patyrimą, kuris man pačiai būtų įdomus. Norėjosi sujungti skirtingus pasaulius: tuos, kurie klausosi ir vertina klasikinę ar senąją muziką, ir tuos, kurie dažniau lankosi performansuose ar šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos koncertuose. Kadangi pati atsidūriau tarp šių pasaulių, man pasirodė natūralu ieškoti jungties. Ir tikiu, kad jei aš ją matau, ją gali atrasti ir daugiau žmonių.

Kaip apibūdintum žiūrovams kuriamą jūsų pasirodymo patirtį?

Justina: Šis performansas nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip intymi patirtis – norėjosi, kad publika būtų arti, tarsi kviečiama į pasirodymo vidų. Kaip žiūrovė esu patyrusi tą ypatingą jausmą, kai tarp tavęs ir atlikėjo nebelieka atstumo. Norėjau sukurti tokią erdvę ir kitiems.

Todėl esame tik mes dviese, elektrinė gitara ir mūsų balsai. Įžengiame į tuščią erdvę, apsirengusios kiek eklektiškais kostiumais, ir leidžiame patirčiai gimti iš gyvo buvimo kartu su publika, esančia visai arti, o ne sėdinčia kažkur atokiai – taip žiūrovai tampa šio kūrinio liudytojais.

Muzikinis performansas „Longing” bus pristatomas rugsėjo 18 dieną – Vilniuje, meno ir muzikos erdvėje „Draugų vardai”, spalio 29 dieną – Žagarės Raktuvės koplyčioje.

Idėjos autorė ir atlikėja Justina Mykolaitytė, atlikėja Goda Sasnauskaitė (Godo Yorke), kostiumų stilistė Elena Marija Veleckaitė, šukuosenų ir grimo dailininkė Meida Žultauskaitė, judesio konsultantė Greta Grinevičiūtė, garso režisierius Paulius Pilypas, grafikos dizainerė Milda Šiulytė, plakato nuotraukų autorius Gražvydas Jovaiša.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projekto partneriai: Meno ir muzikos erdvė „Draugų vardai”, Žagarės kultūros centras.

Kalbėjosi: Rugilė Sabonytė
Informacija: Rugi Agency
Nuotraukos: Gražvydas Jovaiša, Meida Žultauskaitė