Apie miegą, sapnus ir atsitiktinumus Pokalbiai

Lapkričio 11, 2022. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Kalbėdama apie savo karjeros kelią Oslo universiteto neuromokslininkė, mokslo populiarintoja ir komunikatorė dr. Laura Bojarskaitė tik šypteli: kartais atsitiktinumas gali būti geriau nei aiškus planas. Būtent keli atsitiktinumai ir atvedė Laurą ir į Skandinaviją, ir į jos tyrimų sritį – miegą. Šiandien viena garsiausių lietuvių neuromokslininkių bando išsiaiškinti, kokie svarbūs procesai vyksta mūsų smegenyse miegant. Beje, ar žinote, kur pati moteris išsimiega geriausiai? Ogi atokioje savo kalnų trobelėje!

– Laura, jau šešerius metus gyvenimą kuriate Osle, prieš tai gyvenote Kopenhagoje. Kuo jums artimas skandinaviškas gyvenimo būdas? 

– Mano persikraustymas į Kopenhagą buvo visiškas atsitiktinumas – ten gyvendama ir pajutau, kad Skandinavija man it antrieji namai. Į Kopenhagą išvažiavau trečiame bakalauro kurse. Esu iš Vilniaus, lankiau Salomėjos Neries mokyklą, kuri buvo vos penkiolika minučių nuo namų, o pabaigusi mokyklą įstojau į VU biochemiją ir mano fakultetas irgi buvo dešimt minučių nuo namų. Taigi net pradėjus tokį naują didelį gyvenimo etapą nelabai kas pasikeitė: toliau gyvenau pas tėvus, tik darbą susiradau, kad pasijusčiau labiau suaugusi. Vis dėlto labai norėjosi didesnio pokyčio, tad išvykau į Erasmus studijas užsienyje. Kopenhaga pasirodė patraukliausia kryptis, o ten dar ir draugų turėjau, taigi jaučiausi saugiau. Planas buvo paragauti savarankiško gyvenimo užsienyje ir mainų studijose praleisti šešis mėnesius. Visa tai vyko 2012-ųjų vasarį. Negrįžau iki šiol. Man labai patiko Kopenhagos tarptautinė dvasia –  miestas pilnas žmonių iš visų pasaulio kampelių, patiko statytis gyvenimą iš naujo, patiko liberalumas, laisvė. Taigi po mokslų ėjo praktika, tada bakalaurinis darbas vienoje bionanotechnologijų laboratorijoje Kopenhagoje, galiausiai – magistro studijos. 

Na, o magistro studijų pradžioje sutikau tokį norvegą... (Šypsosi.) Dvejus metus skraidėme vienas pas kitą Kopenhaga–Oslas, o po magistro studijų tapau vadinamąja meilės emigrante ir persikrausčiau į Oslą, kur 2015-ųjų lapkritį pradėjau doktorantūrą. 

Oslas man krito į širdį dar stipriau nei Kopenhaga – čia tiek daug laukinės gamtos! Nuo dabartinės darbo vietos vos penkios minutės kelio iki didžiausių miškų su kalvomis, ežerais ir kriokliukais. Ten mane dažnai ir galima rasti. Tėvai juokiasi, kad kaskart man paskambinus aš vaikštau miške prie darbo, ir vadina mane miško darbuotoja. Tikrai nesu miesto žmogus, į Oslo centrą nukeliauju tik kam nors pas mane besisvečiuojant. Daugiausiai laiko leidžiu miškuose ir gamtoje, taigi Oslas kaip tik man. 

Norvegai labai sportiški, fiziškai aktyvūs žmonės, daug laiko leidžia gryname ore. Labiausiai man patinka jų tradicija savaitgaliais, šventėmis ir laisvadieniais keliauti į kalnų trobeles, vadinamąsias „hytta“. Tipinė tokia hytta yra nedidelė, be elektros (saulės baterija), be vandens, kur nors miške kalnuose; iki jos nuo pakelės, kur palieki mašiną, dar valandėlę reikia paeiti, o žiemą – keliauti slidėmis. Ir mes tokią turim, jau antrus metus po truputį ją tvarkom ir remontuojam. Trobelėje visokeriopai atsigaunu, ten geriausiai miegu, ten aplanko tiek geriausios mintys moksliniams darbams, tiek svarbiausi savirealizacijos momentai. 

 Neseniai išgirdau apie septynis poilsio tipus – kai būnu trobelėje, jaučiu, visi jie patenkinami. Trobelėje laikas sulėtėja. Norint žiemą išplauti indus reikia eiti į lauką, į didelį indą prisikasti sniego, jį ištirpdyti, sušildyti ant krosnies, kurią reikia pakurti malkomis, o šias, žinoma, pirmiausia reikia atsivežti rogėmis ir prisiskaldyti. Mano dušas ten – tai kibiras ištirpdyto sniego vandens, kurį taip pat susišildau ant krosnies. Patikėkit manim, nėra odai geresnio SPA nei tyras švaraus sniego vanduo! Vasarą renkame lietaus vandenį. Net dabar rašant apie trobelę darosi gera ir ramu.

– Šiuo metu dirbate Oslo universitete, kur ne vienerius metus tyrinėjate miegą – t. y. procesus, vykstančius mūsų smegenyse miegant. Kokia istorija čia slepiasi – kaip susidomėjote šia sritimi? 

– Kaip gyvenimas Skandinavijoje, taip ir miegas mano tyrimų sritimi tapo atsitiktinai. Ir šitai ypač norėčiau pabrėžti jaunesniems skaitytojams – kai buvau dar bakalauro studijose, man atrodė, kad jau tuomet privalau turėti labai aiškų planą, ką tirsiu, ką studijuosiu, kur dirbsiu ir kas bus mano mentoriai; o pasirinkusi karjeros kelią jo, neduokdie, nebegalėsiu pakeisti, nes tai tebus iššvaistytas laikas. Bet dabar tiek iš savo, tiek iš kitų laimingų ir sėkmingų žmonių aplink patirties galiu drąsiai teigti: atsitiktinumas gali būti geriau nei aiškus planas. Smalsumas, lankstumas bei širdies ir žarnyno jausmai kartais (dažnai!) gali būti geresni kelrodžiai. 

Bakalaurui ir magistrui dirbau visai kitomis temomis – kūriau metodą tirti baltymų sąveikas. Magistrui einant į pabaigą supratau, kad noriu likti akademijoje ir tęsti karjerą doktorantūros studijose, bet mano tyrimų sritis manęs visiškai nebetraukė. Porą mėnesių bandžiau suprasti, su kokia tema noriu dirbti toliau. Tuo metu draugė padovanojo Normano Doidge’o knygą „Save keičiančios smegenys“, kurioje aprašytas nepaprastai didelis smegenų plastiškumo potencialas. Skaitant šią knygą man, atrodo, virš galvos užsidegė lemputė – supratau, kad noriu savo kaip mokslininkės karjerą sieti su neuromokslu ir smegenimis. Tuo metu jau buvau nusprendusi kraustytis į Oslą, taigi užduotis buvo paprasta – susirasti doktorantūros vietą neuromokslų laboratorijoje. Tuo metu radau aštuonias su neuromokslais susijusias laboratorijas Osle, parašiau joms visoms, keletas iš jų pakvietė mane darbo pokalbiui ir viena pasiūlė doktorantūros vietą. 

Šioje laboratorijoje esu iki šiol ir tiesiog dievinu savo darbo vietą – tiek tyrimų sritį, tiek aplinką, tiek kolegas, kurie iš tikrųjų tapo mano draugais. Laboratorija tiria smegenų ląsteles, vadinamas astrocitais. Mūsų smegenyse yra keletas tipų smegenų ląstelių. Visiems geriausiai žinomi neuronai, bet yra ir tokių kaip mikroglijos (vietinės smegenų imuninės ląstelės), oligodendrocitai (gaminantys riebalinę izoliacinę medžiagą, apgobiančią neuronų uodegėles, kuriomis sklinda elektriniai impulsai, ir tarytum jas izoliuojančią, kad impulsai sklistų greitai ir neprarandant energijos), taip pat mano mylimiausieji astrocitai. Astrocitai smegenyse atlieka daug įvairiausių funkcijų, tačiau jas apibendrinant galima teigti, jog astrocitai yra tarytum rūpintojėliai: jie rūpinasi, kad aplinka, kuri supa neuronus, būtų optimali jiems būti sveikiems ir be problemų siųsti elektrocheminius signalus. Pavyzdžiui, kad neuronams užtektų maisto medžiagų ir kraujotaka būtų pakankama, kad būtų tinkama įvairiausių medžiagų ir neuronešiklių koncentracija, pH ir t. t. Tuo metu, kai aš pradėjau doktorantūrą, buvo išsiaiškinta, kad astrocitai taip pat padeda išvalyti smegenis. 

 Smegenyse, kaip ir visame kūne, dėl ląstelių veiklos ir įvairių kitų procesų kaupiasi biologinės šiukšlės – medžiagos, kurias reikia pašalinti. Jei jų per daug, jos sukelia įvairiausias ligas. Pavyzdžiui, jei smegenyse prisikaupia tam tikrų žalingų baltymų, tai didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką. Mūsų kūne tokias šiukšles išvalo limfinė sistema, tačiau smegenys limfinės sistemos neturi. Jose biologines šiukšles valo kiek kita, vadinamoji glimfatinė sistema. Įdomiausia, kad smegenų valymo sistema veikia praktiškai tik tada, kai mes miegame. Galima sakyti, kad miegas išvalo, išplauna smegenis, tad norint turėti švarias smegenis, norint, kad jos optimaliai veiktų, kad būtų užkirstas kelias neurodegeneracinėms ligoms, mums reikia gerai miegoti. 

 Milijono vertas klausimas yra toks: kodėl ši smegenų valymo sistema veikia tik tada, kai mes miegame? Kas tokio ypatingo vyksta mūsų smegenyse miegant, kad tik miego metu smegenys išplaunamos? Kol kas mokslininkai to galutinai neišsiaiškino. Svarbus faktas, jog smegenyse šitos valymo sistemos anatominius tunelius formuoja ne kas kitas, bet mano numylėtieji astrocitai, pagrindinis mūsų laboratorijos tiriamasis objektas. Taigi taip ir atsidūriau miego srityje – bandau suprasti, kodėl smegenų valymas vyksta praktiškai tik miego metu ir ar šį procesą reguliuoja astrocitai. 

 Neseniai išleidome vadinamąjį preprintą – dar nerecenzuotą straipsnį, kuriame aprašome savo atradimus šioje srityje. Aptikome, jog miegančių pelyčių smegenų kraujagyslės skirtingų miego stadijų metu plečiasi ir traukiasi skirtingais ritmais: giliojo miego metu išsiplečia ir susitraukia labai lėtu dažniu, rečiau nei kartą per sekundę, greitojo miego metu labai stipriai išsiplečia ir būna išsiplėtusios, o trumpų mikropabudimų metu staigiai ir stipriai susitraukia. Tokie kraujagyslių diametro pasikeitimai taip pat keičia smegenų valymo tunelių dydį, o tai atitinkamai judina šiuose tuneliuose esantį smegenų valymo skystį. Taigi mes manome, jog būtent tokie specifiniai su kiekviena miego stadija susiję smegenų kraujagyslių judesiai (bent dalinai) ir lemia, kad biologinės šiukšlės iš smegenų miego metu pašalinamos efektyviau. Tokių judesių būdravimo metu neaptikome. Tačiau šis straipsnis dar turi pereiti tinkamą akademinę recenziją.

– Laura, tai kaip atrodo jūsų kasdienis darbas? Kaip supaprastintai papasakotumėte, su kokiais metodais kasdien dirbate? 

– Viena iš priežasčių, kodėl man taip patinka mano akademinis darbas, yra jo įvairialypiškumas. Vieną dieną atlieku eksperimentus, dirbu su pelytėmis ir mikroskopais, stebiu, kas vyksta miegančių pelyčių smegenyse. Kad galėčiau per mikroskopą matyti smegenis, mikroneurochirurginiais metodais įstatau pelytėms į kaukolę vadinamuosius langus – naudodama dantisto grąžtą, nedidelę dalį kaukolės pakeičiu stikliuku. Tai gali skambėti labai neįtikėtinai, ir, tiesą sakant, nėra labai lengva, tačiau ši procedūra mano srityje yra gerai žinoma ir pelytės su tokiais langais į smegenis gyvena mėnesių mėnesius. Kitomis dienomis analizuoju duomenis, dar kitomis rašau straipsnius, einu į susirinkimus, dėstau, prižiūriu studentus, skraidau į konferencijas po visą pasaulį, su kolegomis einame Norvegijoje populiaraus „lønningspils“ (lønn – alga, pils – aiškinti turbūt nereikia!) ir, aišku, skaitau skaitau skaitau straipsnius ir mokslinę literatūrą. 


 – Tai kam žmogui reikalingas miegas? Rūšiuoti prisiminimus, valyti smegenis, perkelti informaciją į ilgalaikę atmintį – ar tai ir yra pagrindiniai dalykai, ką mūsų smegenys veikia miegant? 

 – Miegas reikalingas atitaisyti žalą, kurią mūsų kūno ląstelės patiria dienos metu, o tiksliau – būdravimo metu, kai nemiegame. Taigi miegas yra tarytum kaina, kurią kasnakt mokame už galimybę būti prabudus. Nors ir gali būti sunku patikėti, bet būdravimo būsena iš esmės žaloja mūsų kūno ląsteles, o būtent miego metu visa tai sutaisoma, sutvarkoma. Ir čia aš kalbu apie absoliučiai visas kūno ląsteles. Miego stoka, ypač ilgalaikė, pažeidžia kiekvieną mūsų organą ir organizmo sistemą: smegenis ir protines funkcijas, emocinę sveikatą ir psichinį stabilumą, raumenų atstatymą, širdies ir kraujagyslių, reprodukcinę bei imuninę sistemas, metabolizmą ir virškinimą; didėja viršsvorio ir įvairiausių ligų rizika, pradedant psichinėmis ir neurodegeneracinėmis, baigiant diabetu bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Paprasčiausias pavyzdys: pagalvokite ir prisiminkite, kaip jaučiatės po geros nakties miego ir po nakties, kai beveik nemiegojote, – kokia nuotaika, kokie energijos lygiai, ar jaučiatės darbingi, įkvėpti ir kūrybingi, geranoriški ir dosnūs? 

Smegenyse miego metu vyksta daug labai nepamainomų procesų. Pagrindiniai ir būtų svarbūs atminčiai, emocijų reguliavimui, emociniam stabilumui bei atsparumui, kūrybiškumui ir problemų sprendimui. Taip pat vyksta mano tiriamas smegenų valymas – žalingų medžiagų pašalinimas, kuris svarbus norint sumažinti neurodegeneracinių ligų riziką. 


– O kaip rūšiuojami atsiminimai – kaip smegenys atskiria, kuris prisiminimas svarbus ir vertas patekti į ilgalaikę atmintį, o kuris ne?

 – Miego metu vyksta tokia tarytum prisiminimų peržiūra, sprendžiama, ką perkelti į ilgalaikę atmintį, o ką galima ir pamiršti. Tiksliai nežinome visų detalių, kaip smegenys pasirenka, ką išsaugoti, o ko ne, tačiau mokslininkai yra pastebėję keletą tendencijų, kurie prisiminimai stipriau išlieka atmintyje. Visų pirma, smegenys išsaugo dažnai naudojamą informaciją. Dėl to ir sakome – kartojimas mokslų motina. Dėl to, pavyzdžiui, pamirštame užsienio kalbas, kurių aktyviai nenaudojame. Išsaugoma ir ta informacija, kuri turi didelį emocinį krūvį, – kas nors labai baisaus, liūdno ar džiaugsmingo, turinčio didelę prasmę ir reikšmę žmogaus gyvenimui. Tai iš evoliucinės pusės susiję su geresne galimybe išgyventi. Pavyzdžiui, jei mums einant mišku iš už trečio medžio iššoko lokys ir mums pavyko pabėgti, atsiminsime visą gyvenimą, kad tame miške iš už trečio medžio gali iššokti lokys, ir ten turbūt nebeisime.

– Kuo skiriasi miegančios ir nemiegančios smegenys? 

– Mums miegant ir nemiegant skiriasi smegenų ląstelių aktyvumas. Mūsų smegenyse yra milijardai smegenų ląstelių neuronų. Elektrocheminiais signalais jie komunikuoja vienas su kitu, su kitomis ląstelėmis smegenyse ir su mūsų kūnu, pavyzdžiui, raumenų ląstelėmis. Šiuos elektrinius signalus mes galime pamatuoti vadinamaisiais elektrodais. Tai tokie jutikliai, kuriuos dedame žmogui ant galvos kaip kepurėlę. Taip, galima sakyti, girdime, ką smegenyse kalbasi neuronai. Signalas, kurį aptinkame, atrodo tarytum bangos: kai neuronai siunčia signalą – kyla aukštyn, kai nustoja siųsti signalą – leidžiasi žemyn. Tai vadinamosios smegenų bangos. 

Skirtingos smegenų dalys ir jose esantys neuronai yra atsakingi už skirtingas funkcijas. Supaprastintai pasakius, pakaušinė dalis atsakinga už vizualinę informaciją – tai, ką matome; šonuose virš ausų esančios paviršinės smegenų dalys apdoroja tai, ką girdime; o giliai smegenyse esančios dalys atsakingos už atmintį ir emocijas. Taigi kai nemiegame ir gyvename savo gyvenimą, mes vaikštome, matome, ką nors galvojame, prisimename, jaučiame, planuojame, o daug skirtingų neuronų skirtingose smegenų dalyse skirtingais momentais siunčia elektrocheminius signalus, susijusius su šiomis veiklomis, – elektrodais pamatavę smegenų aktyvumą matome nedideles, pabiras, nesinchronizuotas smegenų bangas, atspindinčias smegenų veiklą aktyvaus būdravimo metu. 

Tačiau kai užmiegame, nutinka kai kas labai žavingo – didelė dalis neuronų, tūkstančiai tūkstančių, tarytum susivienija ir elektrocheminius signalus pradeda siųsti vienu metu, labai lėtu dažniu – smegenų bangų signale matome didžiules gražias lėtas smegenų bangas. Toks smegenų aktyvumas matomas mums būnant giliame lėtajame miege. Tuomet, kai pereiname į kitą miego stadiją, kurioje labai daug ir intensyviai sapnuojame (vadinamąjį greitąjį arba greitųjų akių judesių miegą), smegenų ląstelių aktyvumo tipas vėl pasikeičia. Labai įdomu, kad šio miego tipo metu mūsų smegenys tarytum aktyvuojasi ir smegenų bangos atrodo labai panašiai kaip būdravimo metu. Na, bet ne šiaip sau – juk sapnuose nemiegame. 


– Miegas nepaprastai svarbus ir mūsų imuninei sistemai, tiesa? Kas nutinka mūsų imunitetui negavus pakankamai miego? Ar tiesa, kad per mažas miego kiekis padidina, pavyzdžiui, užkrečiamumą virusams? 

 – Tinkamas miegas stiprina imuninę sistemą ir užtikrina tinkamą apsaugą nuo bakterijų, virusų ir mūsų pačių ląstelių tapimo vėžinėmis. Miego trūkumas kenkia mūsų imuninei sistemai ir dėl to darosi lengviau susirgti. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, jog dvi savaites miegant mažiau nei septynias valandas per parą tikimybė užsikrėsti slogos virusu (rinovirusu) padidėja tris kartus nei miegant aštuonias ar daugiau valandų. Taip yra dėl to, kad miego trūkumas sumažina mūsų apsauginių imuninių ląstelių skaičių, susilpnina jų aktyvumą ir sukelia imuninės sistemos molekulių disbalansą. Neišsimiegoję mes paprasčiausiai esame blogiau apsaugoti, nes imuninė sistema neveikia optimaliai. 


– Didmiestyje gyvenantys žmonės, ypač tie, kurių socialinis burbulas susideda iš itin aktyvių, daug dirbančių, daug veikiančių, viską spėjančių žmonių, dažnai juokauja, kad miegas skirtas tik silpniems. Kodėl žmonės miego ir poilsio iki šiol nevertina rimtai? 

 – Yra ne viena priežastis. Pirma, tik per pastaruosius keletą metų imta aiškiai komunikuoti ir suprasti, koks išties svarbus miegas. Anksčiau nedaug kas apie tai kalbėjo. Nei mokykloje, nei universitete, net medicinos studijose nėra skiriama laiko paaiškinti, koks miegas svarbus visokeriopai mūsų sveikatai – tiek fizinei, tiek psichinei, tiek emocinei, tiek mūsų protinėms funkcijoms. Iš kur žmonės žinos? Dabar situacija keičiasi, manau, visiems plačiai žinoma, koks miegas svarbus, kad norint būti sveikiems apsimoka juo rūpintis. Dabar gal net švytuoklė nusiūbavo į kitą pusę – žinodami, kad miegas būtinas, žmonės pradeda jaudintis, kad nemiega pakankamai, kad jų miegas blogos kokybės, ir dėl to streso pradeda miegoti dar prasčiau. Perlenkti lazdos nereikėtų – kartais mažiau ar blogai pamiegoti nieko baisaus, svarbu stengtis kiek įmanoma daugiau naktų išmiegoti gerai. 

 Antra, dažnai žmonės galvoja, kad jei mažiau miegos, turės daugiau laiko padaryti visus darbus. O tai – didelė klaida. Tik tinkamai išsimiegoję mes galime dirbti efektyviausiai. Galybė tyrimų rodo, jog per mažai miegant mūsų dėmesys ir atidumas silpsta, darome daugiau klaidų, ilgėja reakcijos laikas, lėtėja informacijos apdorojimo greitis, mažėja kūrybingumas, prastėja problemų sprendimas, didėja stresas ir irzlumas. Jei bandome atlikti darbus neišsimiegoję, paprasčiausiai švaistome laiką, nes tos pačios užduotys užtrunka žymiai ilgiau, nei užtruktų gerai išsimiegojus. 

 Na, ir trečia, taip trumpai drūtai – šuo ir kariamas pripranta. Ilgą laiką miegodami per mažai paprasčiausiai prie to priprantame ir tai tampa nauja normalia būsena. Tai patvirtina ir įvairūs moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, vienas iš jų parodė, jog keletą savaičių miegant mažiau kaip šešias valandas tyrimo dalyvių protinės funkcijos iš pradžių silpsta, tačiau po kelių savaičių pasiekia naują pusiausvyros būseną ir nustoja blogėti. Tiems žmonėms vėl pradėjus miegoti pakankamai protinės funkcijos vėl ima gerėti. Miegas skirtas mums visiems būti stipriems visose gyvenimo sferose.

– Turbūt jau visi žino, kad žmogui reikia 7‒8 valandų miego. O kas dar svarbu mūsų kasdienei miego higienai? 

– Geram miegui yra svarbūs keturi dalykai. Pirma, trukmė. Sveikam suaugusiam vidutiniam žmogui reikia 7–8 valandų miego kasnakt. 

 Antra, reguliarumas. Vienas iš galingiausių įpročių, kuriuos galite pritaikyti norėdami užtikrinti kokybišką miegą, – eiti miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu metu, net jei tai savaitgalis, gimtadienis ar Kalėdos. Tokiu būdu treniruojate savo kūną žinoti, kada laikas miegoti, o kada keltis, kad jūsų kūnas pradėtų dirbti už jus! Kai kūnas žinos jūsų miego ir pabudimo laiką, visi biocheminiai procesai bus tobulai suderinti, kad atitiktų jūsų tvarkaraštį: vakare išsiskirs miegą skatinančios cheminės medžiagos, kurios migdys, o ryte medžiagos, kurios pažadins ir paruoš dienai. 

 Trečia, miego kokybė. Tos didelės smegenų bangos, kurias aptinkame miego metu, – būtent jų dydis nusako miego kokybę. Kuo didesnės bangos, tuo kokybė geresnė. Miego kokybę mažina kofeinas, alkoholis, nikotinas, persivalgymas, stresas, ryški šviesa vakare, per mažas šviesos kiekis ryte, fizinio aktyvumo trūkumas. Taigi rūpinantis miego kokybe kofeiną patartina gerti tik pirmoje dienos pusėje, kad iki miego jis jau būtų pašalintas iš mūsų organizmo, o alkoholis ir nikotinas vartotini vėliausiai 3–4 valandos prieš miegą; reikėtų kasdien būti fiziškai aktyviems, rytais gauti saulės šviesos, vakarais vengti ryškios šviesos, nepersivalgyti prieš miegą ir mažinti stresą. Taip pat miego kokybė prastės, jei miegamajame per karšta ar per šalta, per šviesu ar per daug triukšmo. 

 Ketvirta, svarbus miego tęstinumas – kad naktį per daug neprabudinėtume. Užkirsti kelią per dažniems prabudimams tinka aukščiau išvardyti patarimai. 


– O kaip atrodo jūsų pačios miego ritualas? Kur jums miegasi geriausiai? 

– Aš geriausiai miegu kalnų trobelėje po remonto darbų arba gero žygio. O šiaip mano vakarai yra ilgi, lėti ir ramūs (svarbu paminėti: aš neturiu vaikų), vakarienę valgau apie 18–20 val. dažnai po jos einu lėtai pasivaikščioti miške, darau lėtą jogą, pasiruošiu kitai dienai, susižiūriu, ką veiksiu, ką susikrauti į kuprinę, ką apsirengsiu, ką valgysiu. Kokį kartą per savaitę užsižiūriu serialą ar filmą, tad nieko iš šitų išvardytų rutinų nedarau. Į lovą dažniausiai einu likus 30–60 minučių prieš patį miegą – mėgstu lovoje skaityti knygą su žolelių arbata ir užmigti skaitydama. Aš esu knygų poligamistė, tad vienu metu skaitau bent dvi tris knygas. Rytais, kai smegenys aštrios, mėgstu skaityti kokią populiariojo mokslo knygą, visada po ranka turiu savigalbos psichologijos ar emocinio intelekto knygą, o vakarais labai mėgstu lengvus romanus, ypač apie Italiją ir Toskaną, ar tiesiog niekad nepabostančias meilės istorijas. 


– Miegas neatsiejamas ir nuo sapnų. Kaip paaiškinti, kas yra sapnai? 

– Paprastai paaiškinti turbūt neįmanoma. Kol kas niekas nežino nei kodėl mes sapnuojame, nei kas yra sapnai. Bet yra labai daug įvairiausių teorijų, bandančių paaiškinti, kokia yra sapnų biologinė funkcija. Vieni mano, jog sapnai tėra pašalinis neuronų elektrocheminių signalų produktas, jog jie neatlieka jokios apčiuopiamos funkcijos mūsų fiziologijoje. Kiti mano, jog sapnuodami mes tarytum saugiomis sąlygomis praktikuojamės, treniruojamės įvairioms potencialioms gyvenimo situacijoms, kad joms ištikus realybėje žinotume, kaip elgtis. Nežinau, kaip kam, bet bent jau aš pati nedažnai sapnuoju situacijas, kurios galėtų man būti naudingos realiame gyvenime. (Šypsosi.) 

Yra nemažai tyrimų, kurie parodo, jog miegas, kurio metu labai daug ir intensyviai sapnuojame, yra svarbus mūsų emocinei sveikatai, atsparumui, emocijų reguliavimui. Pavyzdžiui, šio tipo miegas yra labai sutrikęs potrauminio streso sindromą turintiems žmonėms. Taip pat sapnų metu tarytum išsijungia smegenų dalis, vadinama prieškaktine žieve, kurios viena iš funkcijų yra prižiūrėti, slopinti ir reguliuoti kitų smegenų dalių aktyvumą, tad kitos smegenų dalys gali pašėlti ir siųsti signalus į kairę ir į dešinę. Dėl to sapnai gali būti tokie keisti – smegenys pradeda sieti labai toli vieną nuo kitos esančias informacijos dalis. Iš čia ir ateina sapnų svarba kūrybingumui ir problemų sprendimui. 

 Manau, kiekvienas yra girdėjęs ar apie Mendelejevo sapną, kai jį sapne aplankė cheminės periodinės elementų lentelės struktūra, ar apie tai, kad Keithas Richardsas susapnavo akordus „The Rolling Stones“ dainai „(I can’t get no) satisfaction“, ar apie Tomo Edisono metodą, kai jis miegodavo su metaliniais rakandais rankose, kad užmigęs tuoj pat prabustų ir užsirašytų kūrybingas idėjas. Viena iš naujausių sapnų teorijų teigia, jog sapnų prasmė ir yra jų keistumas. Būtent sapnų keistumas apsaugo mūsų smegenis nuo vadinamojo atbukimo, kurį sukelia kasdienė rutina. Kitaip tariant, keisti sapnai mus treniruoja ar ruošia įvairiems gyvenimo netikėtumams. Šią teoriją remia labai įdomus faktas, jog pandemijos metais, kai itin sustiprėjo kasdienybės rutina, žmonės pradėjo sapnuoti itin keistus ir intensyvius sapnus, tarytum mėgindami kompensuoti tą kasdienį nuobodulį.

– Kartais tikima, kad sapnai pranašingi, – ar tai įmanoma moksliškai pagrįsti? 

– Ne. Žmonės, suprantama, visada visur nori matyti prasmę, priežastį, paaiškinimą – taip norisi magijos, paslapties, nes gyvenimas tada atrodo ypatingesnis. (Šypsosi.) Prasmę ir paaiškinimą įžiūrėti įmanoma visada, kai to nori. Čia kaip su horoskopais – jeigu tiki ir nori, gali pritempti horoskopo aprašymą ir sau. 

 Tačiau įdomu paklausti, kodėl kartais sapnai gali atrodyti pranašingi? Čia, mano nuomone, slepiasi dar didesnė mūsų smegenų, mūsų biologijos magija. Mūsų smegenys užfiksuoja ir prisimena daugiau informacijos nei mes patys, t. y. daug įvairių detalių apie aplinką smegenys užfiksuoja nesąmoningai. Pavyzdžiui, kad kokio pažįstamo žodžiuose ir tone jau kurį laiką jaučiasi liūdesys, kai jis kalba apie savo darbą, gyvenimą, gyvenamąją vietą, galbūt pamini, kad jam labai patraukli viena ar kita šalis. Tuomet staiga mes susapnuojame, jog tas žmogus persikraustė į kitą miestą, o realybėje jis išties netrukus pakeičia darbą ir persikrausto. Toks sapnas gali pasirodyti pranašingas, nors iš tiesų tai mūsų nuostabiosios smegenys sujungė galus ir apskaičiavo atitinkamą baigtį. 

 Panašiai ir su įvairiais sapnininkais, kurie aiškina, ką reiškia sapnuoti vieną ar kitą dalyką. Pavyzdžiui, sapnuoti baltą balandį reiškia vestuves. Toks sapnų aiškinimas iš tikrųjų yra neįmanomas, nes nėra išties globalių simbolių. Galbūt vienam baltas balandis reiškia vaikystę ir laimę, kitam – ligą, o dar trečiam išvis jokios reikšmės neturi. 

 Aš manau, jog didžiausia magija – pačiame reiškinyje, kad dėl smegenų ląstelių elektrocheminių signalų mes, nors atsijungę ir nesąmoningi, regime nuostabiausius ir keisčiausius filmus, kuriuos po to dar ir prisimename. Maža to, tuo pat metu remontuojama kiekviena mūsų kūno ląstelė ir mūsų kūnas fiziškai atstatomas. 


– Dar viena itin įdomi sritis yra sąmoningas sapnavimas. Ką tai reiškia? Ar tai labiau pramoga ar tame galima atrasti ir naudos? 

 – Sąmoningo sapno metu žmogus sapne tarytum atsibunda ir supranta, kad sapnuoja. Sąmoningo sapnavimo potencialas tyrinėjimas terapijos ir fobijų gydymo srityje, taip pat praktikuojant įvairius motorinius įgūdžius, taigi nėra tik pramoga. 


– Laura, pabaigai – ką rekomenduotumėte paskaityti, paklausyti ar pažiūrėti tiems, kuriuos sudomino mūsų smegenų veikla?

 – Būtinai rekomenduoju paskaityti Normano Doidge’o knygas „Save keičiančios smegenys“ ir „Smegenų gebėjimas gyti“. Smegenų plastiškumas yra tiesiog magija. Aš esu lengvai hipochondrikė ir paranojikė, lengvai pradedu dėl visko jaudintis. Šios knygos man suteikė labai daug vilties ir ramybės, kad net jei ir kas nutiks, galima rasti būdą palengvinti situaciją. Taip pat rekomenduoju pažiūrėti, paklausyti ir paskaityti viską, ką kalba neuromokslininkas primatologas Robertas Sapolsky bei neurologas Oliveris Sacksas. Jie yra visiški mano autoritetai, tiek kaip mokslininkai, tiek kaip mokslo komunikatoriai ir populiarintojai. Taip pat labai rekomenduoju perskaityti dr. Camillos Pang knygą „Explaining Humans“, kurioje ji per mokslo prizmę dekoduoja, kaip veikia žmonės. 

Reikėtų nepamiršti, kad ir Lietuvoje turime nuostabių neuromokslininkų. Man asmeniškai be galo patinka Ramunės Grikšienės paskaitos bei straipsniai ir tai, kaip įdomiai ir aiškiai ji pasakoja apie smegenų įdomybes.

Ši istorija iš naujausio rudens popierinio albumo. Nori daugiau negirdėtų istorijų? PRENUMERUOK!
Parašyti