Atsakingi nuotykių ieškotojai Pokalbiai

Gegužės 29, 2022. tekstas: Augustė Gittins, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Ne kiekvienai šeimai skirta tapti tėvais. Tuo labiau – daugiavaikiais. Keturių vaikų per ketverius metus susilaukę baldų dizaineris Povilas Kaušylas ir jo žmona, iki virsmo mama Krizinio nėštumo centre dirbusi Monika Kaušylė nardo tėvystėje, lyg tai būtų nuspręsta iš viršaus. Gal kiek neišsimiegoję, bet laimingi, jie nenustoja leistis į nuotykius net ir šešiese. 
‒ Kas jums yra šeima? 

Monika: Man šeima nėra tik pavadinimas, tai pirmiausia dviejų žmonių sąjunga, paremta viešu įsipareigojimu būti drauge ir palaikyti vienam kitą, kas benutiktų. Tai nereiškia, jog nebus sunku, netgi priešingai, bet sprendimas būti su žmogumi iki gyvenimo pabaigos įpareigoja tave stengtis, dirbti ir nepasiduoti, ypač kai pasidaro nebepatogu. Vaikai šią sąjungą ir praturtina, ir tam tikra prasme apsunkina, bet jie vienareikšmiškai yra mūsų visų ateitis.

Povilas: Šeima yra vienas svarbiausių gyvenimo pasirinkimų. Pradedi dviese kurti: kiek vaikų turėsi, kuo užsiimsi, kas tave džiugins ar kels liūdesį. Ne viskas būtinai vyksta pagal planą ar norus, bet mes daug svajojam, tai mus motyvuoja ir šeima tampa gyvenimo varikliu. Tuokdamiesi suvokėme, kad tai nebus vien smagus pasivaikščiojimas parke susikibus už rankų, ‒ tai yra didelis darbas ir dar didesnis įsipareigojimas, atsisakant didelės dalies savanaudiškų įgeidžių. Šeima yra vieta, kur kiekvienas jos narys yra mylimas už tai, koks yra ir koks nėra, tai pati didžiausia komforto zona.


‒ Interviu yra puiki proga pareflektuoti. Papasakokite, kaip matote vienas kitą? Kokie esate, ir kaip pasikeitėte nuo tos akimirkos, kai nusprendėte būti kartu? 

Monika: Čia bus odė vyrui! Povilas man visuomet buvo ir iki šiol yra labai įdomus žmogus. Jis – nuotykių ieškotojas bet kokia kaina. Mane žavi jo mokėjimas mėgautis procesu ir viskuo, ką daro. Jis santūrus, niekuo nesigiria, neburba, visada yra patenkintas, o jo galvoje knibžda tiek idėjų ir minčių, nors vežimu vežk! Mane tai ir papirko, kai susipažinome prieš dvylika metų – Povilas nekalba, jis veikia. Aplink buvo gražiai kalbančių ir mažai darančių, ir štai atsirado vienas, kuris viską įrodo savo pastangomis, darbu, užsispyrimu ir įgyvendina neįtikimiausius dalykus. Kur tik nedarėme savo pasimatymų... Ant nebaigto statyti viaduko Klaipėdoje, reklaminio stendo žiedinėje sankryžoje, kartą net naktį Nerimi plaukėme pusiau kiaura pripučiama valtimi, o kur dar visi rugių laukai... Povilas – svajoklis, gyvena savo idėjomis, ir jeigu jam atrodo, kad reikia gyventi namelyje medyje, jis tokį pasistatys ir gyvens, ir jam bus vienodai, ką apie tai mano aplinkiniai. Žinoma, per aštuonerius santuokos metus romantikos sumažėjo. Buitis, darbai, paskola, vaikai – tai neišvengiama. Nebedarome daugelio spontaniškų ir nelogiškų dalykų, kuriuos anksčiau galėjome sau leisti, bet šiandien Povilu pasitikiu labiau nei bet kada anksčiau ir žinau, jog dėl mūsų šeimos jis yra pasiruošęs viskam. Nors ir su gausiu vaikų bagažu, širdyje vis dar esame tie nuotykių ieškotojai, gal tik truputį atsakingesni.

Povilas: Nuo pirmų mūsų susitikimų mačiau, kad Monika yra labai įdomus ir kažkuo kitoks žmogus nei visi, kuriuos esu pažinęs. Greitai supratau, jog norėčiau, kad ji būtų mano žmona, nors apie žmonas dar net nebuvau galvojęs. Monika pažinojo Dievą, tai žmogų keičia iš esmės. Ji svajotoja ir stiprias vertybes turintis žmogus. Atsakinga, mokanti su meile atlikti darbus ne dėl to, kad jai patiktų, bet dėl to, kad kas nors juos turi padaryti. Ji kūrybinga, turinti daug idėjų, mėgstanti aktyvias veiklas ir nuotykius, kurie mane vis dar maloniai stebina. Monika yra mano gyvenimo bendrakeleivė, ramstis kiekvienoje situacijoje. Ir dėl jos norisi stengtis iki gyvenimo pabaigos. Kasdien geriau ją pažindamas, kartu įveikdamas iššūkius ir konfliktus, pamilstu ją vis stipriau. Mes labai skirtingi tose srityse, kurios neturi esminės svarbos. Bet apie tai, kas išties svarbu, mūsų nuomonės sutampa – tikriausiai todėl turime tokį tvirtą santykį. Mėgstame priimti neracionalius ir ne iki galo apgalvotus sprendimus, bet vidinė ramybė, tikėjimas bei pasitikėjimas vienas kitu visuomet gelbsti.


‒ Ką reiškia auginti keturis vaikus? Išsivysto atsparumas triukšmui? 

Monika: Vieną rudenį, kai vaikų dar buvo trys, viešėjome Klaipėdoje pas mano močiutę, dar labai jauną vaikų prosenelę. Žiūrėjome dokumentiką apie jauniklių atsivedusias liūtes, kurios gyvena nuolatiniame strese, nes dieną ir naktį budi, kad apsaugotų liūtukus nuo pavojų. Močiutė atsisuko į mane ir sako: „Visai kaip tu!“ Tada pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad patiriu įtampą. Auginti keturis vaikus iš esmės yra tas pats kaip auginti vieną, tik viskas keturis kartus intensyviau ir viskam lieka keturis kartus mažiau laiko.

Būna dienų, kai beveik neprisėdu: visus aprengti, nurengti, išvesti į lauką, nuvalyti užpakalius, padėti pavalgyti, pamigdyti pietų, tada vėl pavalgyti, nuprausti ‒ ir taip iki vakaro. Prie intensyvumo pripranti, nesėdi ir negalvoji, sunku tau ar lengva. Tiesiog darai, nes reikia. Turime aiškų dienos ritmą ir stengiamės jo laikytis. Gal kartais ir per griežtai žiūriu į laikrodį, bet man svarbu, kad vaikai miegotų pietų miego ir aš turėčiau mažesnio intensyvumo valandą ar dvi. Būna, pasiskundžiu Povilui klausdama, kaip kiti suspėja, kur nors išsiruošia, nevėluoja, o jis man retoriškai atsako: „O kiek tu pažįsti žmonių, turinčių keturis tokius mažus vaikus?“ Mėgstame aktyvų gyvenimą, eiti, daryti, važiuoti, pamatyti, todėl namuose nemažai balagano, daiktų tampymo pirmyn ir atgal, skubinimo greičiau rengtis. Taikomės vieni prie kitų ‒ aš tai mūsų perdėto individualizmo kultūroje matau kaip didelį pliusą. Taip, visuomet lieka neišgirstų nuomonių, neįgyvendintų norų ar neišklausytų emocijų, nes kitaip tiesiog fiziškai neįmanoma, bet tuomet sakau vaikams, jog mūsų yra daug ir visi ko nors norime, o suradę bendrą vardiklį turime daryti tai, kas geriausia visiems kartu. 

Povilas: Augindamas vaikus turi suprasti, kad nuo tavo pasirinkimų, poelgių ir ištartų žodžių priklauso, kaip susiformuos kitų žmonių gyvenimai. Ir nesvarbu, augini vieną ar keturis žmones, – tai didelė atsakomybė. Tik kuo vaikų daugiau, tuo daugiau atsiranda skirtumų ir norų, todėl tampa sunkiau viską suderinti. Visada žiūrime į ateitį ir galvojame, kad kas greita ir gerai dabar, greičiausiai neigiamo poveikio turės ateityje. Pavyzdžiui, kai turi pasidaryti kokius nors darbus, juk taip lengva vaikui duoti telefoną ir gauti laisvą valandą, bet mes manome, kad nuo ekranų jiems tirpsta smegenys, o tai ilgalaikėje perspektyvoje neatrodo naudinga. Todėl daug kur einame sudėtingesniu, gal kiek senamadišku keliu. Tai vargina, bet artimiausiu metu ir nesitikime būti labai pailsėję, todėl viskas kaip ir pagal planą. 
‒ Kokie yra jūsų vaikai? 

Monika: Aš nesu iš tų mamų, kurios viešai liaupsina savo vaikus, nors dažnai pastebiu tai socialinėje erdvėje. Suprantu, kad mano vaikai įdomūs man pačiai, bet kitiems – nebūtinai. Smagiausia, jog jie yra chebra – tikiuosi, taip bus visuomet. 

Anikės dėka tapome tėvais. Jai dabar ketveri su puse, ji smarkus vaikas. Jeigu džiaugiasi, tai maksimaliai, o jeigu kas nors ne taip, tai tampa tragedija. Anikė sportininkė, namuose atlikinėja salto triukus. Jai visur reikia lėkti, lipti, verstis kūliais, viską išbandyti, paragauti, būtinai viskam pasipriešinti, nieko neklausyti, bet viską sužinoti. Su ja man sunkiausia, vis turim dėl ko pasipykti. Povilas juokiasi, kad ji gryna mano kopija. Išties, kai prisimenu save vaikystėje, viską dariau taip, kaip mano vaikas dabar, įdomus dalykas tie genai. 

Vincentui treji, jis mąstytojas, kūrėjas, labai švelnus ir jautrus, ypatingas vaikas, turintis ypatingą misiją gyvenime. Jis gimė, kaip pasakytų gydytojai, su defektu, turėjo gastrošyzę. Gulėjo reanimacijoje, buvo palaikomas įvairių aparatų, pergyveno dvi operacijas ir niekas nedavė jokių garantijų, jog išgyvens. Nors jo defektas nebuvo lengvas ir per pirmąjį gyvenimo mėnesį jis medicininių intervencijų patyrė daugiau, negu aš buvau patyrusi per dvidešimt aštuonerius metus, šiandien yra sveikas. Vincentą vadinam išgyvenusiu vaiku, kuris labai gerai žino gyvybės kainą. Įdomu, jog jo vardas, kurį buvom sugalvoję dar prieš gimstant pirmam vaikui, reiškia „nugalėtojas“. 

Juozapui metai ir aštuoni mėnesiai. Kai gimė, man jis kvepėjo braškiniais saldainiais, tai iki pat šiol jis man toks saldus saldus berniukas. Labai mielas, guvus, savarankiškas, greitai prisimoko visokių nesąmonių, juk visuomet turi pavyzdį prieš nosį. Juozapas yra mūsų namų drama – regis, dar toks mažas, o tiek mimikų, išraiškų prisigalvoja, prijuokina, bet jei kas vyksta ne pagal jį, baisiausiai įsižeidžia, verkia iki alpulio. 

Etelė su mumis dar tik mėnesį, bet atrodo, kad pažįstame ją amžinai. Vaikai sesės, kurią jau vadino vardu, laukė nuo tada, kai aš dar net nesilaukiau. Aplinkiniai neretai sutrikdavo, kur čia ta jų minima sesė, – vaikai atsakydavo, kad dar kol kas danguje. Įdomu, kaip vaikai jaučia dvasinį pasaulį, kai mes artimą ryšį su dangumi esame palaidoję po gyvenimo patirtimis ir rūpesčiais.

Povilas: Kai Monika laukėsi trečio, atrodė, jau žinom, kaip atrodo mūsų berniukas ir kaip atrodo mūsų mergaitė, tai kaip dar tas trečias galėtų atrodyti? O gimus vaikui žiūri į jį ir galvoji, kad negalėjo atrodyti niekaip kitaip. Mūsų vaikai yra pasiutę. Leidžiant laiką su kiekvienu atskirai daug lengviau pamatyti jų išskirtinumus, bet kai jie kartu, tiesiog žinai, kad tuoj nutiks kažkas fantastiško!
‒ Visai neseniai išgirdau frazę: vaikai nesuteikia laimės, jie suteikia prasmę. Ar taip gali būti?

Monika: Turbūt ir taip, ir ne. Laimė – abstraktus dalykas, dažnai atrodo, kad visi jos vaikomės, tik nebūtinai žinome, kas tai yra. Su vaikais gali būti labai laimingas, be vaikų taip pat. Bet su vaikais gali būti ir nelaimingas – juk mamos dažnai patiria vienatvę, emocinį perteklių, motyvacijos stoką, perdegimą. Tačiau prasmė išlieka visada. Net kai labai „nusinulinu“ ir gailiu savęs, jog nieko gyvenime nedarau, giliai viduje suprantu, jog joks kitas darbas, kurį dirbau ar galėčiau dirbti, niekada nebus toks prasmingas kaip užauginti keturis vaikus. Jie gyvenime nuveiks įvairiausių dalykų – galbūt kuris nors bus genijus, o gal tiesiog užaugs dorais žmonėmis, bet tai vienareikšmiškai yra mano ir mūsų visuomenės ateitis. Tikiuosi, ji bus šviesi, ar bent jau šviesesnė už šiandieninį kontekstą.

Povilas: Vaikai suteikia tiek prasmės, tiek laimės. Vyresni žmonės mėgsta užkalbinti ar pamerkti vaikams akį, nes jie neša džiaugsmą tiesiog savo buvimu. Su Monika kartais pasikalbam apie tai, ką veiktume, jei neturėtume vaikų. Atrodo, būtų tiek daug laiko viskam, bet nežinia kam – dingsta dabar juntama prasmė. Nesakau, kad neturint vaikų gyvenimas yra beprasmis, bet man atrodo, gyvenimas dėl savęs niekada nebus toks vertingas kaip gyvenimas dėl kitų.


‒ Su kokiu aplinkinių požiūriu susiduriate dėl gausaus vaikų būrio?

Monika: Gatvėje ar viešoje erdvėje į mus žiūri kaip į cirką, kai vaikai vienas paskui kitą krypuoja, o priekyje dar ir vežimas važiuoja. Ne kartą teko pajusti žvilgsnius, kai su mumis prasilenkę žmonės atsisuka perskaičiuoti, ar tikrai jų akys neapgavo. Baigiame prie to priprasti – gal ateityje verta kurti cirko trupę? Nepažįstami žmonės dažnai nustemba ir praktiškai visuomet, pamatę vaikus, paklausia, kiek mums metų, ‒ suprask, gerai atrodom! Pažįstami mėgsta pagirti, jog esam šaunuoliai, ir palinki sėkmės. Nežinau, ar vaikų skaičius yra koks nors šaunumo kriterijus. Bet jei manęs kas paklaustų, ar rekomenduoju turėti keturis pametinukus, tikrai nerekomenduočiau! Nebent žmonės patys to norėtų, gerai suprasdami, kur veliasi.  

Povilas: Panašu, kad visuomenėje formuojamas bendrinis požiūris į šeimą ‒ du tėvai ir du vaikai. Trys dar suprantama, bet keturi jau kitas lygmuo. Sako, kad po ketvirtojo nebėra skirtumo, kiek šeimoje vaikų. Man neatrodo, kad keturi vaikai yra labai daug, tačiau jie visi labai maži, todėl tikrai tenka sulaukti aplinkinių dėmesio. Gal kiek nemalonesnių situacijų būna viešose erdvėse, kartą buvom apšaukti traukinyje, nes vaikai labai garsiai juokėsi. Tiesa, ne Lietuvoje. Bet jie vaikai, to nesureikšminame. 
‒ Žinau, kad esate giliai tikintys. Kokios stiprybės tikėjimas, bažnyčios bendruomenė suteikia jūsų šeimai? 

Monika: Tikėjimas man pirmiausia reiškia viltį. Ne kažkokį iš oro ištrauktą „viskas bus gerai“, ypač šių dienų aktualijų fone, bet žinojimą, jog mano ir mano šeimos gyvenimas, sveikatos ir einamieji reikalai yra Dievo rankose. Tai nereiškia, jog mums nenutiks nieko blogo, bet reiškia, jog mes visuomet turime į ką atsiremti ir kuo pasitikėti, nes Tas, kuris mus sukūrė, žino geriausiai. Ir Vincento istorija man yra puikiausias to liudijimas. Daug žmonių meldėsi už jį tiek mūsų bendruomenėje, tiek ir kitose bendruomenėse visoje Lietuvoje, kai tuo tarpu dar dvyliktą nėštumo savaitę, kai sužinojome sūnaus diagnozę ir visiškai miglotą baigtį, medicinos personalas siūlė gerai pagalvoti, ar mums reikalingas toks vargas gyvenime. Mes šitų vargų nepasirenkame, tačiau galime pasirinkti, ar viską spręsime savo pastangomis, ar atiduosime atsakomybę Tam, kuriam ji ir priklauso. Pripažinti, jog ne aš sprendžiu savo gyvenimą (arba bent jau ne visus jo aspektus), yra didelė stiprybė. O mūsų bendruomenė yra mums artimi žmonės, dvasinė mūsų šeima, padedanti spręsti ir buitinius klausimus. Jie, pavyzdžiui, pagamina maisto šešių asmenų šeimai, nes aš ką tik po gimdymo ir visai nenoriu suktis virtuvėje.

Povilas: Tikėjimas yra pamatas, ant kurio stovi mūsų šeima. Tai yra stiprybė, kuri kyla ne iš mūsų pačių, todėl susidūrę su iššūkiais visada turime į ką atsiremti. Jei manytume, kad mūsų gyvenimas bus tiek sėkmingas, kiek mes į jį investuosime, tektų labai greitai nusivilti. Jis bus sėkmingas tiek, kiek mes leisime jame veikti Dievui.


‒ „Vaikui užauginti reikia viso kaimo.“ Kiek pagalbos sulaukiate iš aplinkos? Ar skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas? 

Monika: Skęsti gal dar neskęstame, bet mūsų vaikai, mūsų ir vargai. Kaip ir didžioji dauguma šiuolaikinių tėvų, turime dirbančius senelius, taigi buityje tenka suktis patiems. Be to, niekada ir nemaniau, jog seneliai turėtų padėti auginti vaikus. Priešingai, jie turėtų turėti visas sąlygas mėgautis anūkais. Kadangi jiems tai ne prievolė, o pramoga, tiek mano, tiek Povilo mama mielai būna su mūsų vaikais, pasikviečia į svečius su nakvyne ar net savaitei (didesniuosius), vedasi į kultūrinius renginius, organizuoja pramogas, perka dovanas ir labai džiaugiasi drauge praleistu laiku. Mums tai suteikia laisvo laiko, galime nueiti į koncertą ar pasimėgauti SPA malonumais. Nepiktnaudžiaujame tuo, tačiau vaikus su seneliais drąsiai paliekame man nustojus žindyti – pasitikime tiek tėvais, tiek savo vaikais. Taip pat turiu dvi jaunesnes seseris, kurios savų vaikų dar neturi (vienas leliukas – pakeliui) ir labai myli mūsiškius, lanko juos, kai tik gali. Turime ir draugų, į kuriuos nedvejodami galime kreiptis pagalbos ir mūsų vaikų skaičius jų neišgąsdintų.

Povilas: Suprantu, kodėl žmonės vis vėliau susilaukia vaikų – ilginamas pensijinis amžius, tenka ilgiau laukti, kol seneliai galės padėti buityje. Niekada nesitikėjome labai didelės pagalbos, todėl mielai viską darome patys. Yra šeimų, kurios nori atostogauti ar ilsėtis be vaikų, o mums patinka patirtys kartu. Atostogos nebūna poilsinės, užtat nuotykiai – neįkainojami. Didieji vaikai eina į darželį, bet jei tik yra proga jų ten nevesti, taip ir darome, jiems visada geriau šeimoje.
‒ Augindami vaikus kliaujatės intuicija ar griežtais planais? 

Monika: Visų sveiko proto vardan stengiamės išlaikyti dienos struktūrą, aiškiai žinome, kas kada vyksta. Tačiau planuotojais mūsų toli gražu nepavadinsi, nežinau, ką su keturiais vaikais gali suplanuoti toliau nei poryt. Gyvenime visuomet buvome spontaniški, o veiklų planavimas pusmečiui į priekį labiau įkalindavo nei suteikdavo aiškumo. Mums galima paskambinti ir pasiūlyti susitikti rytoj – tikėtina, kad galėsime, arba ką nors pastumdysim, kad galėtume. 

Panašiai ir auginant vaikus – daug ką darome eigoje, pakeliui, tačiau visur įtraukiame ir pačius juos, stengiamės jiems paaiškinti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Nes jei nepaaiškinsi – vis tiek paklaus. Norėtųsi sakyti, jog esame itin sąmoningi, į vaikų poreikius susitelkę tėvai, tačiau labiau laikomės požiūrio, jog pirma yra tėvai, o tik po to vaikai – jie turi prisitaikyti prie mūsų gyvenimo stiliaus. Mėgstame aktyvų laisvalaikį, su vaikais keliaujame, lankome muziejus, parodas, einam į teatrą, daug būnam lauke. Vienintelė vieta, kur jų nesivedame, yra maitinimo įstaigos. Mūsų nuomone, kavinės skirtos ne vaikams. Bendros veiklos, patirtys neabejotinai yra mūsų tėvystės variklis. 

Povilas: Jei vaikus auginčiau tik aš, vyrautų chaosas, visur mėtytųsi daiktai, tarp kurių – vaikai. Monika puikiai moka viską suderinti ir užtikrinti reikalingą grafiką bei struktūrą. Kartais atrodo, kad gal jiems reikia daugiau laisvės, bet planai vaikams suteikia saugumo, kuris itin svarbus. Nemėgstam planuoti visko iš anksto, smagiausi dalykai nutinka netikėtai, bet kiekviena diena turi savo grafiką, kurio reikia laikytis, kad išliktume sveiko proto.


‒ Lietuvoje lengva būti daugiavaike šeima? 

Monika: Lengva, jeigu nesitiki, kad kas nors puls tau kabinti medalį ant kaklo ar lengvinti gyvenimo sąlygas. Teoriškai, manau, valstybė skatina turėti daugiau vaikų, daugiavaikėms šeimoms kas mėnesį moka truputį daugiau nei auginančioms vieną ar du vaikus, yra šeimos kortelė, suteikianti nuolaidų muziejams lankyti. Bet iš esmės tai turėtų būti žmonių sprendimas – ne dėl to, kad lengva, o dėl to, kad verta. Būna, susimąstau, kiek mano vaikai suvalgys paauglystėje, kiek reikės gaminti ar pirkti būtinai naujų firminių sportbačių, bet tada nuveju tas mintis, nes reikia pasidžiaugti, kol jie visi dar bent truputį leliukai, – ilgai taip nebus.

Povilas: Kaip nesitikime pagalbos iš kitų, taip nesitikime, kad ir valstybė turėtų stipriai prisidėti prie mūsų gerovės. Visada vertinau tai, ką galiu duoti, o ne gauti. Bet labai džiaugiamės gyvendami Lietuvoje, niekur kitur nebūtų geriau. 
Parašyti