Balta pasakoja istorijas Pokalbiai
Birželio 23, 2016. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė; nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Paulius Gasiūnas
Kūrybos studija paverstas nedidelis jos namų kambarys šiuo metu alsuoja ramybe. Šviesi romantiška erdvė, prikrauta pieno baltumo drabužių, su ant grindų išrikiuotomis keliolika porų baltų batų tarytum vėl laukia savo pasirodymo. Ji pati – rami ir santūri, kartais šiek tiek nedrąsi, lakoniška kaip Danilo Charmso apsakymai. Savo pirmąją drabužių kolekciją pristačiusi dizainerė Morta Nakaitė filosofiškai samprotauja, jog mada turi kurti įspūdį, o jos kurti drabužiai pasakoja istoriją apie mieste keliaujantį ir svajojantį žmogų.
– Morta, esu girdėjusi, kad bandei įvaldyti ne vieną meno formą – skambinai pianinu, lankei režisūros kursus. Panašu, mada nugalėjo?
– Mada yra sfera, kurioje telpa labai daug dalykų. Tai ir režisūra, ir muzika, ir kitos meno formos. Mada yra įvairiapusiška, todėl negalėčiau pasakyti, kad ji nugalėjo. Tačiau taip, dabar ji gyvena kartu su manimi.
– O kaip mada atsirado tavo gyvenime?
– Mano prosenelė buvo siuvėja, kai ji pasimirė, liko jos siuvimo mašina. Pamenu, ją susitaisiau ir pradėjau modeliuoti nežinodama, kaip tai daryti. Paauglystėje dirbdavau „Mados infekcijos“ užkulisiuose, asistuodavau mados pristatymuose, fotosesijose. Nematoma renginių pusė, buvimas užkulisiuose mane sužavėjo. Tokia ir buvo mano pažintis su mada. Dar mokykloje vis mėgindavau ką nors pasiūti. Vėliau įstojau į kolegiją, studijavau aprangos dizainą. Iki šiol ten mokausi technologinių paslapčių.
– Kas tau yra mada? Kokia jos prasmė?
– Man sunku sukurti parduodamą produktą. Mada – tai kūryba. Į ją žvelgiu, kaip į meno formą. Kūrybinga mada mane žavi labiausiai. Visada atkreipiu dėmesį į tuos dizainerius, kurie kuria įspūdį. Žiūrėdamas „Viktor&Rolf“ pristatymus nesvarstai, ar pirktum, ar dėvėtum tuos drabužius, tačiau jie palieka įspūdį visai dienai. Po tokių mados pristatymų sunku susikaupti kitiems darbams, negali negalvoti apie pristatymą. Tikrai nesilygiuoju su garsiuosiaisiais dizaineriais, tačiau, manau, kad mados esmė yra įspūdis, poveikis žmogui. Gal skambės banaliai, tačiau mada turi perduoti žinutę, sukeliančią įspūdį, jausmą.
– Ar tavo kuriami drabužiai gali atsirasti gatvėje?
– Manau, gali, tačiau esminis klausimas – ar tai galėtų būti Vilniaus gatvės. Olandijoje gyventiems draugams ši kolekcija labai patiko. Tačiau čia, Lietuvoje, Vilniuje, viskas yra kitaip. Nors dabar vis labiau stengiuosi priartėti prie produktų, kurie būtų praktiški, patogūs. Ši kolekcija nėra praktiška nei audinių, nei dizaino prasme. Sunku užsisegti striukę su užtrauktuku nugaroje. Greičiausiai, tokios striukės nedėvėtumėte. Vis dėlto ji nebuvo kuriama tam, kad būtų dėvima gatvėje.
– O ko trūksta Vilniui, palyginus su kitų Europos šalių miestais?
– Manau, čia tiesiog per mažai žmonių. Čia nėra tiek daug skirtingų kultūrų, kiek didžiuosiuose pasaulio miestuose. Ten gali eiti su tokia striuke, gali eiti apsisiautęs antklode ar išvis nuogas, tačiau niekas į tave nežiūrės. Ten svarbiausia – kaip pats jautiesi. Čia šiek tiek kitaip. Čia nedaug žmonių, todėl vieni kitus pastebi.
– Morta, iš kur gimsta idėjos?
– Madoje susijungia daug skirtingų meno šakų. Taip gimsta ir idėjos. Jos ateina iš daug labai skirtingų rakursų ir susijungia į vieną apčiuopiamą produktą. Mada yra ilgas procesas. Daug ilgų ieškojimų, daug apmąstymų, daug darbo. Tam tikrą kūrinį įkvepia tam tikras gyvenimo momentas. Mane inspiruoja visa, kas yra aplink mane – muzika, literatūra, meno galerijos. Manau, kad šios kolekcijos kūrime svarbų vaidmenį suvaidino Danilo Charmso apsakymai. Jie yra labai lakoniški ir trumpi, šiurpūs ir juokingi, juose nedaugžodžiaujama, bet aiškiai matomi paveikslai, kas ir kaip juose aprašyta, sudėliota, aiški pagrindinė mintis. Kad ir iš kurios pusės bežvelgčiau, turiu pasakyti, kad visi mane supantys dalykai buvo šios kolekcijos įkvėpimo šaltinis.
– Kaip manai, kūryba – malonumas ar kančia?
– Ir tas, ir tas. Tai banguojantis procesas. Viena vertus, be kūrybos būtų sunku gyventi, norisi į ją pasinerti stačia galva. Tačiau kartais norisi iš jos išnerti. Tai stiprus ir neišvengiamas bangavimas tarp kančios ir malonumo.
– Kaip pristatytum naująją savo kolekciją?
– Kolekcijos formos paprastos, siluetai joje ramūs. Šios kolekcijos koncepcija yra apie nebylią, švarią, jautrią būseną, apie ryte atsikėlusį ir ramiai į gatvę išėjusį žmogų. Šios kolekcijos fonas – Vilniaus gatvės, šviesios katedros sienos. Vilniaus architektūra – dar vienas mano įkvėpimo šaltinis. Kolekcijoje yra į „Krantinės arką“ panašus gobtuvas, Vilniaus senamiestyje esančių arkų momentai. Tas į gatvę išėjęs žmogus susiniveliuoja su jį supančia aplinka, atskleidžia nebylią emociją. Nebyli emocija – tarsi susikoncentravimas į pačius įvairiausius savo jausmus. Nuo grožio iki skausmo, nuo prasmės iki absurdo.
Visą istoriją skaitykite gegužės mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (128 p.)