Chaoso teorija pagal Rasą  Pokalbiai

Gruodžio 18, 2020. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Lina Jushke
Atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Numatyti ateitį. Būti ankstesniam už kitus. Eiti pirmyn net ir tuomet, kai tavo idėjos kitiems atrodo beprotiškos. Tai mintys, kurios šauna į galvą, kai svarstau, kokių pamokų man pateikė šis interviu su verslininke, jau daugiau nei trisdešimtį metų gyvuojančios bendrovės „Femina Bona“, HAI Instituto, taikomojo meno ir dizaino platformos „Amres Art“ bei dovanų platformos „Jausmų dėžutė“ įkūrėja Rasa Balčiūniene-Balte. Ji pasakė frazę, kuri štai jau kelios savaitės niekaip neišeina iš galvos – didžiausias galimybes mums suteikia chaosas. 
– Ne kartą pastaruoju metu girdėjau frazę – 2020-uosius norėtųsi užbraukti ir pamiršti. Tikrai verta pamiršti? 

– Tai, kas dabar vyksta, man primena 1990-uosius. Dešimtmetį prieš juos buvo viskas aišku: žmonės, nors uždirbo mažai, dirbo saugiose pozicijose. Baigei aukštąjį mokslą, vadinasi, turėsi darbą iki gyvenimo pabaigos. Galbūt po dviejų dešimtmečių net gausi butą, vaikai eis į darželį, paskui – į mokyklą. Studijos – nemokamos. Ir staiga prasideda visiška suirutė, santvarka verčiasi aukštyn kojomis, atsiveria milijonai galimybių. Lygiai taip pat jautėmės ir prieš pandemiją – visi globalūs, visi viską gali, technologijos valdo, kelionės pigios... O vieną dieną – bam! Senosios tvarkos ỹra, atkeliauja naujosios. Žmonės, jei drąsūs ir pasirengę maksimaliems išbandymams, turi šansą susikurti naują realybę. Chaosas atveria didžiausias galimybes tiems, kurie viduje turi atspirties tašką. Ir pralošia tie, kurie gyvena vaikišką gyvenimą, kuriems svarbu ne esmė, o išorė. Žiauriai pasakysiu, tačiau chaose laimėti lengviau, čia daugiau galimybių ir mažesnė konkurencija. 

– Jūs savo verslą pradėjote irgi perversmo laiku. Buvote labai jauna, kaip jums pavyko pamatyti daugiau, nei matė kiti? 

– 1990-aisiais tuometiniame Kauno politechnikos institute baigiau visuomeninį maitinimą. Tai buvo prestižinė profesija, kuri užtikrino darbą, karjeros galimybes ir pinigus. Specialybę rinkausi nesukdama galvos – draugas planavo mokytis Kaune, aš – pãskui. Po metų išsiskyrėme, o mokslai liko. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu vadovė, kaip mama. Neabejotinai iš jos perėmiau suvokimą, kad moteris gali daryti ką nori, ir kartais pasiekia daugiau nei vyras. 

Po studijų pusmetį dirbau pagal specialybę, vėliau atsidūriau kompanijoje, kuri konsultavo investuotojus. Vos dvidešimt dvejų ir pati pradėjau tarpininkauti. Turėjau gerą galimybę mokytis: tai versle veikia, o tai – ne. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip šovė mintis atidaryti kosmetikos saloną. Paauglė, kaip ir daugelis anuomet, plaukus degtukais degindavau, akių vokus perlamutriniais, radiatoriams skirtais dažų milteliais dažydavau. Nepriklausomybės pradžioje grožio salonai vis dar buvo sąstingyje – cheminiai sušukavimai, iškeltų plaukų šukuosenos ‒ nei normalios kosmetikos, nei progresyvių mokytojų. Vienas pažįstamas papasakojo apie modernų grožio saloną Maskvoje. Nuvažiavau, apžiūrėjau, kažkokiu būdu iš banko gavau lengvatinę paskolą ir įkūriau „Femina Bona“. Nuo tada prasidėjo pirmieji kartai – buvome pirmieji, pradėję moderniai dirbti, įkūrėme pirmąją privačią kosmetologijos mokyklą, pirmieji atsivežėme naujas technologijas, pradėjome bendradarbiauti su pasaulyje pripažinta „Keune“ kosmetika, pirmieji įkūrėme SPA namus, pirmieji grožio parodose pradėjome rengti įdomius stendus, surengėme pirmuosius šou. Šiandien atrodo – ir kas čia tokio, o anuomet tokiems žingsniams reikėjo drąsos. Jei tada būčiau daug galvojusi, gal nieko šiandien ir neturėčiau. Bet tiesiog ėmiau ir dariau. 

Prisimenu juokingą nutikimą: išgirdusi apie permanentinį makiažą, nusprendžiau pirmiausia pati jį išmėginti. Kosmetologė padarė, pakeliu akis – antakiai tokie ryškūs! Nieko, ji man sako, po metų išbluks. Neišbluko, štai jau du dešimtmečius nešioju virš akių tatuiruotę!   

Pradžioje niekada nežinai, kur paslėpta tavojo verslo esmė. Grožio mokyklą Kaune man pasiūlė kurti partneriai iš Ispanijos. „Juokaujat?” – tokia buvo pirmoji reakcija. Kas toje mokykloje mokysis, iš kur jai gausiu pinigų? „Tu daryk, mes atsiųsime įrangą. Jei studentai nesusirinks, grąžinsi“, – pasiūlė. Grąžinti nieko nereikėjo, nesutalpinome visų norinčiųjų. Pradžioje atrodė – metai praeis ir viskas baigsis, tačiau taip dirbome dešimtį, o mokykla vėliau išaugo į „Femina Bona“ akademiją. 

Aš visada klioviausi intuicija. Kūnas tarsi pašnibždėdavo man reikiamą laiką, reikiamą vietą ir tinkamą sprendimą. 

Aš visada klioviausi intuicija. Kūnas tarsi pašnibždėdavo man reikiamą laiką ir tinkamą sprendimą.
Visą istoriją rasite gruodžio elektroniniame numeryje
Parašyti
Vitalija
2021-01-28 04:53
Šauni moteris ir puiki jos intuicija,...avantiūrizmas