Eiti laisvės keliu Fotografija

Gegužės 29, 2022. tekstas: Adelė Galdikaitė, nuotraukos: Asmeninis archyvas
Jos darbai spinduliuoja pačiu gražiausiu, nesuvaidintu, kartais – laukiniu laisvės jausmu. Fotografė, socialinių projektų kūrėja Agnė Papievytė ir pati pripažįsta, kad visą jos kūrybą vienija žodis „laisvė“. Agnės teigimu, būtent iš laisvės, nekvestionuojamos meilės ir švelnumo sau gimsta patys gražiausi darbai ir atjauta aplinkai.   
Nuotraukos autorė: Neringa Rekašiūtė
– Agne, tarp tavo kūrinių – ir žinomiausi pasaulio prekių ženklai, socialiniai projektai, ir asmeninės fotografijos. Kaip pavyksta aprėpti tiek daug skirtingų sričių?

– Iš tiesų man niekaip nepavyko išsirinkti vienos srities! Ankščiau dėl to labai krimtausi, nes paprastai ilgainiui fotografai išsigrynina vieną kryptį. Bet aš labiau išsigryninau savo vertybes, kurios gali atsispindėti įvairiose fotografijos srityse. 


– O ką mėgsti fotografuoti labiausiai? Kurie projektai tau artimiausi?

– Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones, kurie būdami savimi jaučiasi laisvi. Tas pats galioja ir prekių ženklams komercinėse fotosesijose, socialiniams projektams. Man svarbu rodyti įvairią realybę ir įgalinti visokį jos atvaizdą. 


– Ar nuo pat vaikystės žinojai, kad ateityje būsi menininkė?

– Žvelgdama atgal manau, kad taip, nors ir bandžiau visokiais būdais nuo to bėgti ir ilgai to nepriėmiau. Esu iš fotografų ir verslininkų šeimos, tad matydama, kad verslininkai gyvena turtingiau, būdama paauglė įsivaizdavau, kad pati būsiu verslininkė ir, svarbiausia, „gerai gyvensiu“. Su šiuo požiūriu fotografiją laikiau tarsi hobiu ir tik pastaraisiais metais, po truputį keisdama savo pamatines vertybes, išties priėmiau savo kaip fotografės ir menininkės kelią. 

– Tad į fotografijos kelią atėjai natūraliai, tarsi pratęsdama šeimos tradiciją? 

– Taip, gimiau fotografų šeimoje. Anuomet mano senelis, dėdė ir tėtis turbūt yra nufotografavę daugiau nei pusę visų Klaipėdos rajono vestuvių ir švenčių. Dar dabar gyvos istorijos, kaip tėvai skuosdavo, pamiršę mane miegančią vėžimėlyje, į ryškinimo laboratoriją. Nors fotografija visada buvo šalia, man jos niekas nepiršo.

 Pati būdama paauglė pradėjau fotografuoti visą savo aplinką su tėčio parūpintomis skaitmeninėmis „muilinėmis“, kol keturioliktojo gimtadienio proga po ilgų zyzimų tėvai padovanojo man asmeninį viso kadro fotoaparatą. Tada pasiprašiau tėčio, kad galėčiau kartu su juo fotografuoti vestuves, o po kelerių metų jis jau patikėdavo man vienai savo klientus. Išvykus studijuoti ir po truputį pažindinantis su savimi ir pasauliu teko išbandyti labai daug skirtingų fotografijos formų.


– Pastebėjau, kad tavo fotografijose daug ne tik įvairių formų, bet ir stilių, – kas vienija tavo darbus? Kaip apibūdintum savo braižą?

– Pirmiausia į galvą šauna vienas žodis – tai laisvė. Man didžiausias džiaugsmas yra fotografuoti laisvę ir tikrumą, taip, kaip aš tai suprantu. Fotografijoje man svarbiau vertybinis, o ne estetinis braižas. 


– Esi ne tik fotografė, taip pat kuri ir socialinius projektus, tiesa? Kaip manai, apie kokias visuomenės problemas svarbu kalbėti garsiau ir braukti jas iš tabu temų sąrašo? Kokios idėjos turėtų būti išgirstos?

– Visada, o ypač šiuo metu, man svarbiausia laisvės idėja. Karo ir absoliutaus blogio akivaizdoje svarbiausiomis idėjomis tampa laisvė tiesiog gyventi, laisvė kalbėti, laisvė būti, kuo nori būti, ir mylėti, ką nori mylėti. Viduje jaučiu labai daug meilės žmonėms ir empatijos jų skausmui, tad tai turbūt atsispindi ir mano darbuose, veiklose. Jausdama skausmą ir meilę aš negaliu nusisukti nuo problemų ir vaizduoti tik tobulą gyvenimą, kuris ilgainiui gali sukelti dar daugiau skausmo. Man svarbu savo darbais sklaidyti iliuzijas apie tai, kas neva yra normalu, kurti ryšį ir suteikti galimybę įvairiems žmonėms tapatintis su mano projektų ir nuotraukų herojais. Mano akimis, svarbu kalbėti apie mažumas ir priespaudą patiriančias socialines grupes, nes mes kaip visuomenė esame tiek stiprūs ir laisvi, kiek stiprus ir laisvas mūsų silpniausias narys. 

Kalbant apie mūsų šalį, labai džiaugiuosi, kad daugelis temų, tokių kaip LGBTQ+, kūno formos, rasė, tautybė, religija, nebėra tabu. Mes tikrai judame pirmyn, kalbame apie tai vis garsiau, ir nors mažais žingsneliais, bet, tikiu, einame laisvės keliu. 
– Praėjusiais metais taip pat daug dėmesio susilaukė tavo atvirukų projektas „Paleisti“ – kaip kilo jo idėja ir kokią žinutę norėjai juo perteikti? 

– Idėja kilo per pandemiją, kai sumažėjus gyvam bendravimui dauguma mūsų stipriau ir vis giliau pasinėrėme į socialinius tinklus. Šis atvirukų projektas man pasirodė nuostabus būdas kurti panaudojant savo turimą archyvą. Projekto tikslas – kolektyvinė terapija, ryšio kūrimas ir galimybė susitapatinti su kito skausmu ar džiaugsmu. 


– Skaičiau, jog ant šių atvirukų ranka rašei anonimiškai žmonių atsiųstus neišsakytus žodžius. Kurie jų tau įsiminė ir palietė labiausiai? 

– Projekto pradžioje kiekviena žinutė stipriai paliesdavo. Jaučiausi, tarsi priimčiau žmonių išpažintis. Norėdavosi atrašyti ar pasikalbėti su žmonėmis apie jų išgyvenimus, tačiau visos žinutės buvo anonimiškos ir ilgainiui nustojau tapatintis, suvokdama savo kaip tilto vaidmenį šiame projekte. 
Labiausiai įsiminė keletas žinučių, kurias dažnai pati ir sau pritaikau: „Kaip žiūri, taip ir matai“, „Mano tėvų gyvenimas nėra mano gyvenimas“, „Gyvenimas lyg vaikystės pasaka – vis ieškai ir ieškai kažko stebuklingo, bet galiausiai supranti, kad pasaką susikuri pats, o stebuklų nėra.“ 
– O gal yra kas nors, ko ir pati nenori išsakyti žodžiais, bet tai perteiki savo kūryba? 

– Manau, kad kūriniai savaime kalba už autorių apie jo vidų ir tai, kas jam svarbu, tad tikiuosi, kad žvelgiant į mano darbus vienaip ar kitaip girdisi tie neišsakyti žodžiai. 


– Neseniai surengei dar vieną socialinę akciją – savo gimimo dienos proga paskelbei darbų aukcioną, skirtą rinkti paramą Ukrainai. Šiuo baisiu laikotarpiu tai turbūt viena gražiausių ir prasmingiausių idėjų paminėti savo gimimą. Kaip manai, kokiais dar būdais menas ir menininkai gali prisidėti prie paramos Ukrainai? 

– Vakaras buvo itin sėkmingas. Turbūt dar niekada nesijaučiau tokia išsipildžiusi. Tą vakarą galėčiau pavadinti vienu stipriausių savo vidaus atspindžių į aplinką. Kartu šventusių moterų, svečių bei prisijungusių draugų gerumas, palaikymas, meilė ir grožis įkvepia iki šiol. Aukciono metu Ukrainai pagalbą teikiančiam „1K“ paramos fondui už devynias nuotraukas ir atvirukus surinkome 1,6 tūkst. eurų! 
Menas yra labai paveikus įrankis atkreipti dėmesį ten, kur jo dabar labiausiai reikia. Labai džiaugiuosi, kad beveik visi mano stebimi ir pažįstami menininkai (ir ne tik) prisideda prie paramos Ukrainai. Visos akcijos, performansai, aukcionai ir visokeriopas įsitraukimas jau yra daugiau, negu pati sugalvočiau, tad man belieka tik prisidėti savais darbais ir palaikyti jau veikiančius menininkus. Nuoširdžiai didžiuojuosi mūsų šalies kūrėjais. 
– Ir pabaigai, ko norėtum palinkėti sau, kitiems ir pasauliui?

– Pasauliui – vienareikšmiškai taikos ir laisvės, visomis šių žodžių prasmėmis. O sau ir kiekvienam – nekvestionuojamos meilės ir švelnumo sau. Iš šių pamatinių vertybių kyla sąmoningumas, gražiausi darbai ir atjauta aplinkai. 
Parašyti