Gyvenimas miške arba darau ką noriu Pokalbiai

Spalio 30, 2022. tekstas: Laisvė Radzevičienė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Apie Merkinės Teresėlę toli sklinda gandas. Ir ne tik juodosios keramikos meistrai ją žino ‒ pažįsta poetai, literatai ir senasis Vilniaus bohemos legionas. Visai nesvarbu, kad viena žymiausių juodosios keramikos meistrių Teresė Jankauskaitė nebegyvena sostinėje, o jos namais jau beveik keturis dešimtmečius tapęs nedidelis medinis namelis Pelekiškių kaime netoli Merkinės.

Keistas jausmas čia – lyg būtum atsidūręs prie jūros. Nidai įprastos miškų spalvos, vėją šakose supančios pušys, smėlėtas keliukas, sukantis pro Teresės sodybą ir viliojantis pamatyti juodas puodynes, angelus, rutulius-šviestuvus, mažyčius paparčių raštais puoštus dubenėlius... Nors iš tiesų labiausiai – gyvenimą miške. Ten, kur nevažinėja automobiliai, sunkiai veikia internetas, retai įsijungia televizorius, o radijo balsus užgožia paukščių tuoktuvių giesmės. 

Tas miško keliukas atvedė mus pas Teresę pačiame žydėjime. Nuo lietaus lašų apsunkę slyvų žiedai galėtų papasakoti daugybę įdomiausių ir labai skaudžių šios moters gyvenimo istorijų, tačiau nulenkę galvas klausosi jos, savo šeimininkės. Teresė gi vieną po kito mums rodo skulptoriaus Sauliaus Indrašiaus darbus, lyg vaikus juos švelniai glostydama rankomis. 

 Buvo laikas, kai pajūrio stiliaus namelyje gyventa dviese, tačiau vyro – šviesaus atminimo poeto Stasio Stacevičiaus – jau beveik dešimtmetį nebėra. Pražuvo šiuose miškuose, žiemą grįždamas namo po laidotuvių sušalo. 

Stasys – antrasis Teresės vyras. „Ne iš didelės meilės už jo tekėjau, – sako. – Mano parodą matė, paskui klėtelėj apsinakvojo. Ateidavo, slampinėdavo aplinkui, o vieną dieną čia, kieme, atsiklaupė ant kelių: „Terese, ženijamės“. Jis gi nė karto vedęs nebuvo, o aš pamaniau – kartą jau buvau ištekėjusi, na, surizikuosiu dar vieną. Man buvo penkiasdešimt, tik pagalvok, nelabai norėjau tekėti, bet reikia pagailėt žmogaus. Pažadėjo, kad alkoholio – nė į burną. Iš pradžių laikėsi, o paskui – vis tiek užgėrė. Pagyvenom kartu dešimt metų, išvariau. Dar trejus metus ateidavo, pasislėpęs už kampo išgerdavo. Nesisekė man su vyrais: pirmasis buvo mergišius, antrasis – girtuoklis. O aš gi visą gyvenimą pirmąją meilę, Tonį, prisimenu. Taip mes fotografą Antaną Miežanską vadindavome. Nuo trylikos jį pažinojau, prieš ketverius metus mirė, buvau laidotuvėse, prisiminimai gyvi lyg šiandien. Gaila, kad likimas man lėmė nebūti su juo.“ 

Teresės trobelės sienos nukabinėtos senomis nuotraukomis: tėvelis, mamytė, sesuo, akimirkos iš keramikos plenerų. Vienoje tikrai matau poetą Paulių Širvį. „Oi, kiek mes durnysčių esame prikrėtę, kai Dailės institute mokėmės, – juokiasi moteris ir pasakoja istoriją apie pirmąjį pasimatymą su fotografu Toniu – Antanu Miežansku. Tąsyk pirmą kartą gyvenime atsidūrė tikroje knaipėje – Vilniaus restorane „Palanga“. – Lipam su Toniu laiptais, tiesiai priešais mus – Širvys. Sako, vaikai, vaikai, kur jūs? Tonis pradeda jam jo eilėraščius deklamuoti, o jis kviečia pas save į namus. Iki trijų ryto mums skaitė poeziją, ne savo, daugiausiai – Sergejų Jeseniną. Knygų pilnos lentynos, ant stalo žvakė dega, elektros nėra, taigi skolos. „Niekur neikit, nakvokit čia“, – mums sako. Sėdim ant lovos, kojom tabaluojam, kai užsinorėjom miego, Širvys ant žemės atsigulė, o mums su Toniu lovą užleido. Aš su visa suknele, net nenusirengiau.“

Teresės prisiminimuose tokių istorijų daugybė – Rašytojų sąjungos kavinėje su daugeliu iš savosios kartos yra sėdėjusi ir vyno taure dalinusis. „Geria poetai, oi kaip geria. Tie, kurie išsigydė, gyvi, o kurie nesigydė – seniai po žemėmis“, – sako. Šiandien jai – 73-eji. Paklausta, ar ilgisi anų laikų, sostinėje vykstančių poezijos vakarų ir parodų pristatymų, miško gyventoja atsidūsta: „Kai pasiilgstu, važiuoju į Vilnių, ten juk dar ir namai Žvėryne likę, bet miške geriausia.“ 

Vilniaus Žvėryno rajone būsimoji keramikė ir užaugo. Nuosavame namelyje tilpo mama, tėtis, ji ir šeši jos broliai bei seserys. „Nuo dvejų su puse mane vedė į darželį, tačiau prieš darželį su mama visada užeidavome į Žvėryno bažnyčią. Valandą mišios, miegas kerta, kokios ten maldos. Kai šiek tiek ūgtelėjau, pasakiau, kad daugiau į bažnyčią neisiu. Mama supyko, o mes su sese pabėgom iš namų. Aš išvažiavau studijuoti į Kauną, laimė, ten protinga dėstytoja pasitaikė – ką tu čia, Terese, veiki? Tau reikia Vilniuje studijuoti, Dailės institute. Negalėjau jai pasakyti, kad mama valgyti neduoda, jei į bažnyčią sekmadienį nenueini. Galiausiai susikaupiau, įstojau ir gyvenau jau iš savo stipendijos – iš 28 rublių.“ 

 Baigusi Dailės institutą Teresė gavo paskyrimą į Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklą. Gamykla buvo pavadinta Lenino vardu, o jaunai keramikei duota užduotis tą Leniną nulipdyti. Visaip mėgino išsisukti, susidraugavo su apsaugininkais, tie už jiems nupieštus šaržus menininkei leisdavo ateiti ir išeiti kada panorėjus: „Dienomis po parodų rūmus slankioju, į darbo pabaigą ateinu, kažką paišalioju ir vis aiškinu, kad aš – keramikė, man su moliu dirbti reikia, o lozungų piešti nemoku.“ 

 Kadangi Lenino lipdybos darbai užtruko, gamykla pagalbon pakvietė skulptorių Vladą Vildžiūną. Tilpo abu mažame gamyklos kambarėlyje, susidraugavo. Leniną Vildžiūnas nulipdė, mažytį tokį, ovalų portretuką. O šalia jo – dar ir dramblį. Nemažą, žmogaus ūgio, įtaisė jo viduje kažkokį mechanizmą, dramblys pakelia straublį ir rusiškai sako: „Prašom į darbą nevėluoti.“ „Štai taip mes išsidirbinėjome, – juokiasi ji. – Visokių šposų prisigalvodavom. 

Kai dabar pagalvoju, juk gyvenau kaip norėjau, į kalnus kopiau, upėmis plaukiodavau. Jaunystė buvo, o joje viskas smagu, studijų metai buvo patys laimingiausi.“ Kai pradedame kalbėti apie pasirinkimus, Teresėlė savąjį paaiškina labai paprastai: „Keramikoje gali atrasti viską – ir tapybą, ir grafiką, ir skulptūrą. Nepaprastai plati sritis.“ Tiesą sakant, dėl to pasirinkimo reikėtų kaltinti ir kino režisierių Vytautą Damaševičių. Sutikęs Teresę Žvėryne, jis paklausė, ką ši ketinanti studijuoti. „Skulptūrą“, – atsakė. „Baik, Terese, tu tokia mažiukė, tau bus per sunku, imk keramiką“, – buvo paprotinta, ir paklausė. Dabar nė kiek nesigaili – tokį įdomų darbą nelengva būtų surasti. 

 Bet ir sunkų. Tik įsivaizduokite: nužiesti molio puodynę dar niekis, juodosios keramikos paslaptis – aukšto degimo po žemėmis užkasta krosnis, kurioje temperatūra pasiekia daugiau kaip tūkstantį laipsnių. Į krosnį sudėti molio lipdiniai dega apie 12–14 valandų. Teresėlės valdose tokios krosnys buvo bent trys. Šiandien viena sugriuvusi, o iš kitų dviejų perstatyta viena: „Matot tą kalniuką tenai, po juo pailga duobė, apačioje – pakura, o į kiaurymes iki pat viršaus dedam darbus. Kai temperatūra pasiekia tūkstantį laipsnių, anglis išimam, dedam sakuotų malkų, dzūkai juos smalėkais vadina. Tada staigiai užkasam, viršuj skardą užmetam, samanų, kad vidun oro nepatektų. Tie mikroskopiniai anglies gabaliukai, perėję kiaurai molį, nudažo jį juoda spalva. Tai pats seniausias molio degimo būdas“, – aiškina keramikė ir santūriai padejuoja, kad kasmet krauti krosnį vis sunkiau: malkomis dar pakrautų, tačiau iš įkaitusios ištraukti anglis ir kuo greičiau užpilti žemėmis sveikata nebeleidžia. Užtat Teresė pas save mielai priima jaunuosius keramikus, kurie norėtų išmokti visų šios profesijos subtilybių. Kad tik tokių rastųsi!

Merkinė dažnai pavadinama juodosios keramikos sostine. Teresė sako, kad jei ne juodosios keramikos meistras Stasys Mašalas, gal ji čia ir nebūtų paplitusi. „Visi studentai pas jį lėkdavo, – prisimena menininkė, pati žiesti juodosios keramikos pas jį važiuodavusi iš Klaipėdos. – Gyvenau tokiame trikampyje, Vilnius–Klaipėda–Merkinė, kol galiausiai visam laikui persikėliau čia.“ 

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad pastaruosius metus Teresėlės degimo krosnis nė karto nebuvo užkurta. „Nelipdžiau. Nenorėjau. Žvaigždutes lanksčiau. Mezgiau. Šiais metais gal grįšiu“, – paprastai paaiškina ir mums darosi visiškai aišku, kad gyvenimas miškuose toks ir yra: noriu – darau, nenoriu – ne. Juo labiau, kai atrodo, jog keramikos iš tiesų niekam labai ir nereikia. Praėjusiais metais vos du darbai parduoti... 

 Teresė nesileidžia į svarstymus, kad pastaruoju metu rankų darbas ir vėl nepaprastai vertinamas, serijinių gaminių iki soties esame atsikandę. Kol vaikštome tarp jos keraminių šviestuvų ir angelų, ji su didžiausia meile mums rodo savo surinktų paukščių lizdų kolekciją. Vietoj tikrų kiaušinių kai kuriuose – iš molio nulipdyti. Kalbame apie nykstantį gamtos pasaulį, apie tai, kad žmogus gamtai tapęs priešu, nors galėtų gi gražiai sugyventi, priimti gamtos dovanas. „Ar nebijote naktimis čia viena?“ – klausiu ir pati prajunku, na, tikrai, nesąmones kalbu: keturiasdešimt metų miške – ne viena diena. „Verkiu ne iš baimės ar vienatvės, o todėl, kad miškus be atodairos kerta. Aną dieną ėjau pas pažįstamą į kitą kaimą, prie Bedugnio ežero, kur prieš keletą metų savo parodą buvau surengusi: viskas iškirsta, vieni stagarai. Atsisėdau ant upelio krašto ir taip verkiau, taip verkiau...“ 

 Savo sodyboje keramikė įprato gyventi gamtos ritmu: miegoti eina, kai sutemsta, o keliasi tada, kai paukščiai prabyla. Jei anksti pažadina, dar nusnūsta – juk pati sau šeimininkė, kaip norisi, taip ir yra. Šios dienos valgis – sauja riešutų ir arbata, anksčiau, sako, valgydavo tris kartus per dieną, dabar tiek nebesinori. „Na, gal vakare ką ir sugalvosiu“, – siūlo mums arbatos, medaus, sausainių. Merkinės miestelį paprastai ji pasiekia pėsčiomis – keturi kilometrai ten, keturi atgal, su kuprine ant pečių. Ištikimasis draugas šunelis Rūkas į tokias ilgas keliones šeimininkės nebelydi – jau irgi amžiuje. Paklausta, ar dažnai vidugiry grįžta jaunystės prisiminimai, keramikė pažvelgia pro langą į tolius: „Prisimenu vaikystę, pradėjau ją sapnuoti, visokius dalykus, atsimenu tai, ko niekada neprisimindavau, ir man patinka, smagu. Mėgstu vartyti nuotraukų albumus, buvo pleneras, po jo liko užfiksuotos akimirkos. Perrašiau Stasiuko eilėraščius, kartais juos paskaitinėju. Visa tai yra mano gyvenimo akimirkos, kurias noriu išsaugoti ir kurios man labai svarbios.“

Parašyti