Gyvumo blyksnis Interjeras

Birželio 8, 2023. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Rūta Floral
Niekaip negalėčiau „Soulty“ pavadinti tik dailiais namų aksesuarais. Su tokiu atidumu sukurti ir asmenines istorijas pasakojantys kūriniai aprėpia gerokai daugiau nei tik grožį. Tai būdas atrasti vidinius namus. Jausmas, kuris sugrąžina, suartina, nuramina. „Man „Soulty“ įkūnija ne tik namų jaukumą, rankų darbo keramikos grožį, žvakes ir šilumą, bet ir tą gyvumo blyksnį, kurio ieškome kiekvienas, o atrandame pačiose netikėčiausiose vietose“. Susipažinkite – Guostė Suchadolskienė ir „Soulty“.
– Guoste, „Soulty“ gimė supratus, kad atėjo laikas sustoti? 

– Iš tiesų „Soulty“ istorija prasideda dar mano vaikystėje – į ją telpa kelionės su tėvais po Rytų šalis, jų skoniai, kvapai ir vietinių žmonių mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Taip pat vasaros su šeima ant jūros kranto, namelyje ant ratų, kai per tris mėnesius spėdavom pamiršti, koks jausmas avėti batus. Mėgaudavomės jūra, oru, saule, buvimu kartu... Aš rytais atbėgdavau į paplūdimį su tėčiu daryti jogos – nuo pat vaikystės tai svarbus mano ryto ritualas ir būdas skirti laiko savo kūnui, mintims. 

Jūra mano gyvenime visada buvo labai svarbi, o dabar gal net galėčiau pasakyti, kad ji mano mūza. Net ir „Soulty“ pavadinimas kilo nuo angliško žodžio „druska, sūrus jūros vanduo“. Tai stipriai atsispindi mano darbų formose – jos banguojančios, organiškos. Su savo charakteriu ir nuotaika. 

Tas meninis žvilgsnis, aplinkos pojūtis man visada buvo savas, o dar labiau lavinosi lankant dailės gimnaziją, muzikos mokyklą. Visada buvau apsupta garsų, spalvų ir formų, nuostabių menininkų ir minkštos, kviečiančios atsiskleisti aplinkos. Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie tai manyje pastebėjo ir puoselėjo. Baigusi mokyklą svarsčiau apie studijas – man labai patiko ir sekėsi mokytis, todėl galėjau rinktis gan plačiai, bet labiausiai visgi patraukė kalbos. Taip toliau tęsėsi mano pasaulio ragavimas ir kelionės. Studijavau Londone, kur galėjau susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, kartu diskutuoti, dalintis idėjomis. Netrukus metams išvykau į kalbos praktiką Sankt Peterburge, o paskui kuriam laikui su būsimu vyru persikraustėme į Šendženą, Kiniją, kur tuo metu gyveno mano brolis. 

Nors buvau mačiusi ne vieną Azijos šalį, Kinija man pasirodė kaip atskiras pasaulis – buvo įdomu susipažinti su vietiniais žmonėmis, lankytis jų namuose, ragauti netradicinius patiekalus. Nors ir daug keliavau, visada šalia buvo daug mokslų ir darbų. Po studijų į Lietuvą mane priviliojo „Kurk Lietuvai“ programa – tuo metu mane ypač domino psichikos sveikatos tema, todėl mielai ėmiausi projekto toje srityje. Nors ir džiaugiausi galėdama dalintis savo sukauptomis žiniomis ir patirtimis, visgi jaučiau, kaip mano pajautimas ir kūryba per mokslų ir darbo metus apsėdo dulkėmis. 

 „Kurk Lietuvai“ projektas kaip tik ėjo į pabaigą – buvau gavusi keletą svajonių darbo pasiūlymų. Vienas iš jų buvo projektas prezidentūroje, tačiau nusprendžiau, kad atėjo metas padaryti pertrauką ir vėl prisiliesti prie kūrybos. Taip ir gimė „Soulty“. 

 Pasakodama pagalvojau, kad tai skamba kaip tradicinė vakariečio istorija: baigus vieną geriausių pasaulio universitetų, turint puikias profesines perspektyvas, jaunas žmogus nusprendžia stabtelti ir supranta, kad didžiausios gyvenimo vertybės vis dėlto yra paprastuose dalykuose. Dažnai už tos klasikinės istorijos slypi nemažas vidinis virsmas, daug ilgų svarstymų, apmąstymų. Manau, kad tokiu momentu pats svarbiausias ir gražiausias dalykas yra artimiausių žmonių ir draugų palaikymas. Svarbu, kad kas nors iš šalies primintų, jog svarbiausia gyvenime yra ne ką nors labai didelio sukurti, bet jaustis laimingam, savo kailyje. 


– Taigi taip „Soulty“ tave ir surado – ieškant veiklos, kurioje tu pati jaustumeisi kaip namie? 

– Manyje visada kunkuliavo idėjos, kūryba, noras įkvėpti – per visus studijų ir darbo metus viduje to susikaupė labai daug. Ir visai neplanuotai prabudo netyčia nuėjus į keramikos užsiėmimą! Prisimenu, artėjo Kalėdos, tad nusprendžiau, kad šiemet pati noriu sukurti dovanas. Taip pradėjau lipdyti. Turėjau nuostabią mokytoją, kuri su tokia nuostaba ir susižavėjimu apžiūrinėdavo kiekvieną mano naujai iškeptą darbą, kad pati negalėjau nepatikėti, jog tai tikrai taip ypatinga ir unikalu. Ji manyje pažadino nebijantį eksperimentuoti, viskuo besidžiaugiantį, drąsų kūrėją. Pradėjau kurti vazas, žvakides – viskas ėjosi laisva ranka, lengvai, todėl darbų staiga pradėjo daugėti, jais pasidalinau instagrame ir pastebėjau, jog atsirado susidomėjimas. Tada man parašė bičiulė Ieva Juodelytė, kuri ir paskatino sukurti prekės ženklą, pasėjo manyje šią mintį, kuri ėmė pildytis lyg viesulas.

– Kurdama daug kalbi apie vidinių namų paieškas. 

– Man „Soulty“ įkūnija ne tik namų jaukumą, rankų darbo keramikos grožį, žvakes ir šilumą, bet ir tą gyvumo blyksnį, jaudulį, džiaugsmą, kurio ieškome kiekvienas ir dažnai atrandame pačiose netikėčiausiose vietose: mokydamiesi važiuoti riedlente, paėmę žvakę į rankas, nuėję į pasimatymą su savimi... Kuriant „Soulty“ man buvo svarbu kalbėti apie tai, tad beliko sugalvoti, kaip viską sudėti į formas ir žodžius. Tuo metu kaip tik daug skaičiau knygą „Bėgančios su vilkais“ – ji stipriai pakurstė kūrybinį procesą. Mėgstu paskaityti bet kurį šios knygos puslapį. Taip sutapo, kad vis atsiversdavau tą patį skyrių „Namo: grįžimas į save“. 

 Nuo pat vaikystės buvau apsupta knygų, ilgų pokalbių prie pietų stalo, diskusijų, tad ir šiek tiek gilesnis žvilgsnis mane visada traukė. Minėtoje knygoje daug kalbama, kad namai yra ne konkreti erdvė, o tai, kaip jaučiamės viduje. Visa tai pastebiu ir savyje: kai išsibarstau, kai manęs visur daug, kartais pametu ir savo gyvumą, ramybę. Man patiko šios idėjos, todėl pradėjau gilintis ir klausti savęs, kas man kelia džiaugsmą, jaudulį, nuo ko man suspindi akys, kur randu balansą, ramybę? Visi šie jausmai tokie skirtingi, bet susiveda į tą patį: kur jaučiuosi gyva, pilna gyvenimo? Vienam tai ilgi pasivaikščiojimai, kitam – muzika, trečiam – judėjimas. Turbūt dažniausiai tai ne viena veikla, o mokėjimas išgirsti, ko tuo metu man labiausiai norisi. Tai ir sukurs vidinį balansą. Supratau, kad man labai svarbu atrasti veiklą, kurioje turėčiau laisvę rinktis sau labiausiai tinkantį ritmą, o kurdama „Soulty“ ir atradau sau tinkamiausią dinamiką. Kuriu ne tik formas ir tekstūras, bet ir istorijas, vizualus, bendrauju su žmonėmis. Man tai teikia didelį džiaugsmą – kurdama „Soulty“ nuolat mokausi, atrandu, tobulėju. Kai kas man ir neįprasta – esu dešimtukininkė, o dabar pastebiu, kokiu dideliu greičiu vyksta progresas, kai leidi sau klysti ir iš to pasimokyti. Be to, man labai patinka kontaktas su moliu. Man tai savotiškas įsižeminimas – prisilietimas prie drėgnos, šaltos žemės, kuri atvėsina, nuramina mintis. 


– Dėl to „Soulty“ tau niekada nebuvo tik daiktai? 

– Graži, estetiška aplinka ir kokybiški daiktai man yra svarbu, bet pirmenybę teikiu tam, už ko slypi mintis, kūryba, jausmas. Kiekvienas iš mūsų labai greitai pajaučia, kas yra tikra, kurta su meile, o kas galbūt ne visai. Kurdama „Soulty“ siekiu, kad už kiekvieno mano kurto darbo būtų istorija, kuri įkvėptų išgirsti, kaip šiuo metu galiu save atgaivinti, ko man trūksta. Namų jausmas, ramybė ir aplanko tuomet, kai patenkiname savo tikruosius poreikius. Dažnai jie būna labai paprasti ir nereikalaujantys didelių išorinių investicijų. Norisi, kad ir kitus „Soulty“ įkvėptų atrasti momentus, kai galime sustoti, išgirsti, mėgautis. To kurdama „Soulty“ nuolat mokausi ir pati.

– Tačiau kūrybą neišvengiamai lydi ir abejonės? 

– Su kiekviena diena jų vis mažiau, bet pradžioje, kai tai tik mintis, idėja, ji labai trapi. Todėl kai pradėjau „Soulty“, pusę metų niekam nieko nesakiau, norėjosi šią mintį saugoti kaip kūdikį. Dabar, kai „Soulty“ auga ir plečiasi, dalintis daug lengviau – viskas jau vyksta. Kartais aplinkiniams atrodo, kad „Soulty“ yra tik romantiška veikla – grožis, spalvos, atsipalaidavimas, kvapai... Bet iš tiesų, kaip ir su bet kokia idėja, čia įdedu labai daug pastangų ir netgi vidinio darbo. Tam, kad net labiausiai neįtikėtina idėja įgautų formą, svarbiausia yra tikėjimas, todėl stengiuosi apsupti save žmonėmis, kurie patys kuria, veikia, tiki ir daro.


 – Apskritai man atrodo, kad tavęs pačios šiame projekte labai daug – ir formose, ir kvapuose, ir spalvose... 

– Iš tiesų, „Soulty“ braižas gimė natūraliai, iš jausmo – leidau moliui linkti į tą pusę, į kurią jis nori. Lipdymo procesas man buvo jaudulį keliantis žaidimas – kas išeis šįkart? O kas būtų, jeigu pabandyčiau sumaišyti šitas dvi glazūras? Mane pagavo įkvėpimas – kiekvieną savaitę nekantriai laukdavau lipdymo pamokos, kad vėl susitikčiau su savo vidiniu menininku. 


– Ką molis tau padėjo apie save suprasti? 

– Procesuose su moliu labai sunku ką nors sukontroliuoti, nuspėti – mokausi pasitikėti tuo, kas vyksta, o tai persikelia ir į kasdieną. Man taip pat labai patinka gamtos elementas. Dažnai lydėdavo jausmas, kad esu tarsi tarp dviejų polių. Vieni mano draugai gyvena arti gamtos, kuria, renkasi neskubrų gyvenimą. Kiti keliauja, studijuoja Amerikoje, steigia startuolius. Ėmiau savęs klausti, kodėl mano draugai tokie skirtingi? Galbūt prieš kuriuos nors apsimetinėju? Galbūt man reikia apsispręsti, kas man artimiau? 

Galiausiai supratau, kad man labai reikia abiejų šių polių, abu juos puikiai suprantu, o būti viena koja ten, kita ten – didžiulė dovana. Dabar gyvenu mieste ir noriu veiklos, noriu žmonių. Bet šalia to man vis tiek būtinas gamtos elementas. Iš pradžių nė nelabai suvokiau, kad molis yra žemės gabalėlis! Vis dėlto dabar aiškiai jaučiu, kad tarp galybės minčių mane jis moko susikaupti. Tai man vienas iš būdų įsižeminti.
Parašyti