Į galvą ir į širdį Pokalbiai

Rugpjūčio 17, 2022. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Nuo pastarojo mūsų pokalbio su kūrybininke Dovile Filmanavičiūte praėjo ketveri metai. Pasikeitė nuo to laiko, rodos, daug, bet tas tikro pokalbio jausmas išliko toks pat. Gimus sūnui, jos gyvenimas ėmė dar labiau skrieti kosminiu greičiu, širdį pripildydamas tik dar daugiau empatijos ir šilumos. O man po šio susitikimo – dėkingumo, kad galime kartkartėmis susimatyti, pabūti drauge, ir kaip ji sako – įsidėti šį tą į galvą. Ir į širdį.
– Dovile, kuo gyveni šiomis dienomis? 

– Gyvenu kosminiu greičiu. Suprantu, kad netrukus, gegužę, bus Kristijono gimtadienis, tuoj ir maniškis (rugsėjį), nes tikiu, kad ir šiltasis sezonas praskries taip pat greitai. 

Tačiau savo vidumi nejaučiu, kad norėčiau ką nors pristabdyti ar sulėtinti. Apskritai, esu iš tų žmonių, kurių pandemija neprislėgė. Galbūt taip yra todėl, kad tiek mūsų, tiek tėvų namuose santykis toks tvirtas ir šiltas. Jaučiuosi kaip kokia meška, šiuos dvejus metus miegojusi žiemos miegu, – tiesiog daugiau skaitėme, užsikloję staltieses daugiau valgėme, žiūrėjome daug kino, tikrai griežtai laikėmės taisyklių. O kadangi šį šaltąjį sezoną jau gyvenome laisviau, aš pati ir į kiną ėjau, ir į teatrą, net į Briuselį buvau porai dienų išvykusi. Daug laiko praleidome prie jūros. Tai kai pirmą kartą šiemet išgirdau zylę čiulbant savo „pypu-pypu“, mane ištiko absoliutus aparpuolis, supratus, kad jau atėjo pavasaris. (Juokiasi.) Labai laukiu, kol išlipsime iš kombinezonų, galėsime kruasanus valgyti ant žolės, o jų trupinių nebereikės žvejoti iš balų. 

 Kalbu apie paprastus dalykus, nes ypač gimus Kristijonui man daug kas pasidarė nebesvarbu. Esu tikrai dramatiškas, egocentriškas ir ekscentriškas žmogus, bet gimus sūnui viskas tapo daugiau apie save, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų. Turiu omenyje, kad nebelabai noriu veltis į kažkokius viešus konfliktus, pelkėti diskusijose, kuriose yra „jie“ ir „mes“, kur telkiasi teisesnės ir mažiau teisios nuomonės. Jei dabar man ko gyvenime ir trūksta, tai miego ir, kaip šį savaitgalį sakiau mamai, pavalgyti neryjant. (Šypsosi.) Čia tėvams suprantamas dalykas. 

 Dar galbūt norėčiau išeiti iš namų be minties, kad viskas juose tuoj sugrius. Nors niekad nesugriūna: mano vyras dėl mano aktyvesnės veiklos tuos keturis namų kampus laiko daug tvirčiau. Kartą jis man pasakė: „Mažule, varyk“, ir mums daugiau nebereikėjo grįžti prie šios temos. Iš mudviejų esu tas žmogus, kuriam reikia daugiau eiti, skristi, plaukti, būti. Mano vyrui visai nereikia nei šurmulio, nei miesto ir minių. Kartais Aurimas juokais pasako (o aš suprantu, jog kiekviename juoke yra daug teisybės), kad galėtų dirbti IT specialistu mažo miestelio savivaldybėje. Nors, žinoma, smagu išėjus iš namų papulti į vieną ar kitą vietelę prie Basanavičiaus paminklo... Tad gal jis tik daug koketuoja... (Šypsosi.) 


 – Ar tada bus labai saldu, jei pasakysiu, kad tu pati tuo miesto šurmuliu ir kultūra ne gyveni, o kvėpuoji? 

‒ Tiesa: kinas, literatūra, kiti su kultūra susiję reiškiniai – ten manęs daug. Tikrai sulaukiu daug kvietimų tomis kultūros temomis pakalbėti, vesti pokalbius, dalyvauti įvairiuose projektuose, bet aš nenoriu taip susireikšminti, nesidedu kažkokia profesionale. Vis iškyla paburnojimų, esą, nuo kada interneto herojai daro įtaką kultūrai, juk visi turi skaityti rimtas recenzijas ir taip susiformuoti nuomones. Tad taip sakydama noriu apsidrausti, kad tikrai nesidedu didžia žinove, tačiau esu įpratusi visiems kartoti tokią maldą – išsipildęs žmogus neįmanomas, jei nededa į save žinių. Visi mano pokalbiai prasideda nuo to, ką gero mačiau, kur buvau, ką girdėjau, kalbėjau, ką kalbinau, – manau, tai kiek prasmingiau nei tiesiog plepalai. Daug beprasmybės matau socialiniuose tinkluose, tikriausiai dėl to man tos kultūros ir reikia kaip oro. Veikdama tame lauke labai ilsiuosi. Man be galo svarbus savęs realizavimas, ne mažiau jis svarbus ir kūrybiškumui. Juk kūrybiškumas – ne kas kita kaip reflektavimas to, ką į save sugėrei. 

 Kartais sulaukiu komentarų, kaip auginant mažą vaiką galima pamatyti tiek daug filmų ar perskaityti tiek knygų, – aš disciplinuotai nenaršau kitų žmonių instagramo istorijų, nedalyvauju feisbuke tiek daug, kiek galėčiau. Tiesą sakant, jei tai nebūtų ta scena, kurioje galiu transliuoti savo žinutes, greičiausiai išsitrinčiau paskyras. Manau, kad laikas socialiniuose tinkluose labai tampriai susijęs su mūsų dvasine sveikata. Tai jūs pasidėkite telefonus, nerašinėkite man komentarų, tuomet ir patys perskaitysite ir norimas knygas, ir pamatysite visus spektaklius. (Šypsosi.) 


– Man be galo graži tavo nešama žinutė – svarbu prisipildyti ir galvą, ir širdį. 

‒ Iš tiesų, kaip keista – mes gyvename tokiame moderniame pasaulyje su tiek daug galimybių. Turime tiek priėjimų prie patikimų šaltinių, galime susiformuoti tokį platų ir atvirą požiūrį į ką tik norime, bet kažkodėl kartu nuolat kovojame su tamsa. Matyt, kitaip nebus. Tokia jau ta žmogaus prigimtis: nesvarbu, kalbėtume apie šešioliktą amžių, raganų deginimą ar 2022 metų moters padėtį Lietuvoje, – visais laikais yra tamsos. Dar gerai tai, kad niekas nebesodina mūsų ant laužo. Prisipildyti galvą ir širdį yra beprotiškai svarbu – kuo daugiau kontekstų pažinsi, tuo bus paprasčiau priimti žmogų, kuris negyvena pagal tavo įsitikinimus. 

 Gyvename tokiu geru laiku ir tokioje geroje šalyje, kurioje galime daryti viską, ką tik norisi. Būdamas trisdešimt šešerių gali viską mesti ir įgyvendinti savo vaikystės svajones. Jeigu gerai, išskirtinai, kūrybiškai tai padarysi, jau kitą dieną apie tave visi kalbės ir graibstys. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu nepaprastai žaviuosi viena programėle, kuri leidžia mainytis knygomis. Kokia paprasta, bet kokia nereali idėja. Pati vakar išsiunčiau paštomatu 13 knygų. 

Susimąstau, kas turėtų įvykti, kad žmonės praregėtų, jog pasaulis toks didelis ir mes tikrai turime per mažai laiko viską patirti. Neseniai pradėjau klausytis Roberto Petrausko knygos „Poltava“. Suprantu, jog turiu galimybę arba panaršyti instagrame ir prisikimšti į save kažkokio šlamšto, arba perklausyti vieną ar du knygos skyrius. Juk ir valgyti makdonalde ketvirtą ryto atrodo skanu, tačiau po to pabudęs ryte klausi savęs, ar tikrai reikėjo... (Šypsosi.) Ir pati, būdavo, kadaise skaitydavau kasdien, o dabar tai darau tik kai kuriomis naktimis, kai vyras ir sūnus užmiega. Tikrai neįmanoma suspėti visko, kai mažas vijurkas po namus laksto, tačiau juk apskritai viskas yra tik mūsų pasirinkimai.

– Užsiminei apie knygas, kurios iškeliauja, tad man iškart smalsu paklausti, kokias tuomet pasilieki sau? Ar yra tam tikri atrankos kriterijai, kas nugula jūsų namų lentynose? 

‒ Visos knygos-zefyrai, kurių net pavadinimų nebeprisimeni, iš karto keliauja lauk. Lentynoms yra keletas kriterijų: dažniausiai galvoju, ar norėsis, kad tą knygą perskaitytų Kristijonas. Sugalvojome tokią tradiciją – gimus Kristijonui kasmet jo gimtadienio proga į jo knygų lentyną įdedame knygą, kuri tais metais buvo išrinkta gražiausia. Pirmojo gimtadienio proga jam padovanojome Jono ir Adolfo Mekų knygą „Gyvenimo lai(š)kai“, antrojo – Giedriaus Paulausko studiją apie partizanų uniformas „Laisvės kariai. Giedrius Paulauskas: partizanų uniformų atkūrimas“. Tai leidiniai, kurie niekada nepasens. 

Taip pat turiu tam tikrų jausmu paremtų tiesų, viena jų – visa, kas susiję su Japonija. Todėl namie yra ir Haruki Murakami skirta lentynėlė – kai kas jau ten stipriai apdulkėję, tačiau tikiu, kad būtent šio autoriaus knygos yra mūsų tėvų namuose tebestovinčių „Raštų“ su daug daug tomų atitikmuo. Tiesiog klasika. 

 Atkreipiu dėmesį į rekomendacijas – jei ant knygos parašyta, jog tai mėgstamiausia Barako Obamos knyga, ji taip pat turi potencialo nugulti į mano lentynas. Taip esu atradusi puikių kūrinių, pavyzdžiui, Lauren Groff „Moiros ir Furijos“, „Florida“. Manau, kad Nobelio, Pulicerio ar kitų premijų ženkliukai šį tą reiškia. O kartais užtenka tiesiog pamatyti vertėjo pavardę – jei knygą į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas ar Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, reiškia, ji nuguls į perskaityti reikiamų knygų sąrašą. 

Kasmet atrandu ir tokių perlų, dėl kurių visas pasaulis eina iš proto, ir tai visiškai suprantama – Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ yra biblija apie skausmą. Tokį svorį turinčias knygas taip pat pasilieku. Mane apsėdusi ir profesinė gero dizaino knygų liga, taip į biblioteką nugula ir tokių leidyklų kaip „Aukso žuvys“, „Odilė“, „Dvi tylos“ knygos-meno kūriniai. 


– O kai akis paskausta nuo meno ir kultūros svorio, kaip tada ilsiesi? 

 ‒ Tada valgau spragėsius. (Juokiasi.) Turiu omenyje, vartoju labai lengvą turinį, kur viskas labai romantiška, gali kiek nori verkti, vaidina gražūs aktoriai. Štai dabar žiūriu serialą apie meno kolekcioniere apsimetinėjančią moterį „Inventing Anna“ – menine prasme tai visiška nesąmonė, bet žiūrisi lengvai. Jei stogas visai čiuožia, imuosi primityvumo ir paprastumo – mėgstu pasivaikščioti su ausinuku. Patylėti, tiesiog pabūti, pasimėgauti gastronominėmis patirtimis. Nors ir pati iš tiesų daug gaminu ir man tai sekasi – kartais galvoju, kam kažkur eiti, kai gali ne prastesnę vakarienę skanauti ir namuose. 


– Vadinasi, tau patinka laiką leisti ir namuose? 

‒ Taip, nors juose šiuo metu ir labai daug chaoso, tikrai nesu iš tų žmonių, kuriems reikia nuo jo kažkur ilgam bėgti. 


– Kas tau labiausiai kuria namų jausmą? 

‒ Dulkės. (Juokiasi.) Manau, kad namuose kuriamas santykis. Visą gyvenimą geriausias mano kelionių partneris buvo mano vyras. Aišku, jis galbūt nėra toks isteriškas, norintis viską patirti keliautojas kaip aš, bet kartą Portugalijoje viena moteris man pasakė: „Ko tu isterikuoji? Ar neplanuoji dar čia sugrįžti?“ Po šių jos žodžių supratau, kad iš tikrųjų reikia tiesiog būti, o ne visur lėkti. Galbūt mano vyras atostogaudamas nori pamiegoti iki pietų, bet juk niekas man netrukdo pabusti septintą ir pačiai eiti į patirtis. Kai tai supratau, viskas tapo labai paprasta. 

 Štai neseniai atradome tokį namą Latvijoje ant jūros kranto, kur ir dirbam, ir ilsimės, einam į paplūdimį, kepam mėsą, žiūrim filmus. Ten gyvena lapė, vardu Alfis. Hibridinis darbo modelis, kai gali dirbti būdamas bet kuriame pasaulio krašte, iš tikrųjų buvo sukurtas man. (Šypsosi.) 


– Pati sekmadienį buvau kine ir žiūrėjau vieną iš pastarųjų tavo rekomendacijų – „Drąsiau, drąsiau“. Daug verkiau ir išgirdau daug puikių klausimų, vieną jų dabar noriu užduoti ir tau – kas tavyje sukelia potvynius? Kas tave jaudina labiausiai?

 ‒ Man atrodo, šiemet niekas šio filmo man neperspjaus. Na, dar „Kino pavasaris“ duos hitų. Atsakant į tavo klausimą, mane labiausiai jaudina socialinė atskirtis. Ir aš kalbu nebūtinai tik apie ant skurdo ribos gyvenančius žmones. 

 Kartais galvoju: būna dienų, kai daug skundžiuosi ir burnoju, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Tada susimąstau, kad yra moterų, kurios augina vaikus vienos, augina juos su Dauno sindromu ar autizmu, gyvena visuomenėje, kurioje jie absoliučiai nepriimami, – dabar jau pradėsiu graudintis. Tai mane labai jaudina lokalia prasme. O tada, pavyzdžiui, pažiūriu kino filmą „Mano dukrai Samai“ apie gyvenimą Alepe, Sirijoje, su dukra ant rankų, ir suprantu, kokią prabangą turiu gerti kavą Vilniaus senamiestyje, pereiti per gatvę ir prabangiame butike ką nors įsigyti, kalbėti ką noriu, leisti laiką ir visomis prasmėmis būti su kuo tik noriu. Bet kai pagalvoji, kad ir čia, kur mes sėdime, žmonės buvo suvaryti į getą... Puikiai žinome, kur jie po to baigė. Ir nors tai Antrojo pasaulinio karo demonai, mes esame tokiais dideliais žingsniais nušuoliavę nuo tada, kai atgavome nepriklausomybę, kad jei kartais labai norisi dėl ko nors pasiskųsti, galima nuvykti šimtą kilometrų nuo Vilniaus į Baltarusijos pusę ir pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų baisu gali būti. 

Socialinė neteisybė krūtinėje man akmeniu pakabina labai didelį skausmą, tad yra ir dar vienas potvynis – žmonės, kurie absoliučiai nekvestionuodami imasi tuos dalykus keisti. Šiandien man parašė žinutę Ieva Krivickaitė, kad renka paramą romų vaikams. Kartą jau surinkome jiems reikalingų daiktų, tačiau pagalbos reikia ir daugiau. Ji nė trupučio nepaisydama nei to, kad romai mūsų krašte yra stipriai diskriminuojami, nei to, kad jos pačios sveikata prasta, kiekvieną mielą dieną ieško jiems pagalbos. Galvodama apie Ievą mąstau, kiek šiais socialinio aktyvizmo laikais reikia ne tik kalbėti, o iš tikrųjų daryti. Tuoj vėl pradėsiu verkti. 

 Labai daug žmonių mano aplinkoje savanoriauja „Vaikų linijoje“, „Maisto banke“ rūšiuoja maisto produktus. Jie man yra įkvėpimas ir spyris į užpakalį ne tik dalytis žinutėmis socialiniuose tinkluose. Kita vertus, juk visi turi skirtingus vaidmenis ir nereikėtų savęs dėl to plakti. 


– Ar šią atjautą kaip vertybę norisi perduoti Kristijonui? 

‒ Atjauta, empatija, atsigręžti į save ‒ labai svarbu. Yra puiki Danutės Gailienės studija „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“, kurioje kalbama apie iš kartos į kartą perduodamas traumas. Man norisi, kad Kristijonas nutrauktų tą grandinę ir su savimi nebesineštų nepritekliaus baimės, baimės kalbėti. Nenoriu, kad viskas jam slystų paviršiumi, kad jis daugiausiai viską dėtųsi į širdį. Nors svarbiausios vertybės laikui bėgant kardinaliai nesikeičia, tačiau šiek tiek evoliucionuoja. Tad kuo toliau, tuo labiau manau, kad mums reikia rūpintis savimi, o ne aptarinėti kitus. O jei jau reikia kitais pasirūpinti, darykime tai veiksmais. Jei reikia parėkauti už silpnesnį, aš tikrai parėkausiu, ir manęs tikrai neišgąsdins policijos baudos, išrašytos už „mitingus“ prie prezidentūros. (Šypsosi.) Noriu, kad ir mano sūnus to nebijotų. 


– Ir jeigu taip darys, tikriausiai kartu su mama? 

‒ Taip, tikrai eis rėkauti kartu su mama. (Juokiasi.)

– Turbūt norisi perduoti ir dar vieną tavo ne mažiau vertinamą savybę – smalsumą, tiesa? Kokį svorį tau turi šis žodis? 

‒ Smalsumas neabejotinai yra visa ko stuburas. Rodos, kad visuomenėje vyrauja kažkokia gėda nežinoti. Esu prisiėmusi filosofiją, kad jei ko nors nežinai, nueini ir sužinai. Mes turime nustoti bijoti nežinoti. 

Smalsumas vienareikšmiškai susijęs su „dėjimusi į save“, supratimu, kas esi ir kur eini. Kaip kam nors gali būti nesmalsu sužinoti, kas buvo prieš mus ir kas bus po mūsų? Koks džiaugsmas atrasti ką nors netikėto! Smalsumas yra kūrybiškumo variklis. 


– Kas šiuo metu smalsiausia Kristijonui? ‒

 Griauti. (Juokiasi.) Esame pavojingame laike, kai jam labai įdomu aštrūs daiktai, dabar daržoves pjaustome mediniais įrankiais. Keletą pastarųjų savaičių praleidome pas tėvus Pasvalyje – skambinu šiandien mamai, klausiu, ką veikia, o ji atsako, kad tvarkosi. Ir aš žinau, ką turi omenyje – po Kristijono nusiaubtus namus... 


– Papasakok, koks yra Kristijonas ir kokia tu būni su juo? Kokia esi mama? 

‒ Aš būnu medūza... Juokauju! Iš tikrųjų vaikai nuginkluoja mus visomis prasmėmis. Kartais labai pasiuntu, tačiau turiu susigalvojusi taisyklę nurimti užsiimdama kokia nors fizine veikla. Kristijonas yra labai judrus ir užsispyręs – kad ir kaip keistai skambėtų, jo žodis yra paskutinis. Jei užsispyrė, niekaip neperkalbėsi. Yra išmokęs apsimesti, kad verkia, bet vis tiek viena akim žiūrėdamas, kaip reaguoji, daryti savo. Todėl kad ir koks liaunutis ir mažutis žvirbliukas bebūtų, man atrodo, pastumti jį bus sunku. Bet reikalų yra. Jei sakytume, kad pati atstovauju tvirtos nuomonės ir pozos stovyklai, Kristijonas suvaro mane į vienus vartus. 

 Suprantu, kad turime auginti vaikus truputėlį kitaip. Aš stengiuosi kategoriškai nesivadovauti niekuo. Esu prisiėmusi poziciją visus auklėjimo sprendimus priimti su meile. Kai jis kelia scenas, rėkia, aš stengiuosi jį tiesiog užbučiuoti ir užliūliuoti – tada nusiramina, pradeda juoktis. Kitaip tiesiog neįmanoma: jei bandysi daryti kitaip, pražilsi nieko nepešęs. Man atrodo, kad mylavimas ir bučiavimas tokio amžiaus vaikui yra pats svarbiausias. Ir tai veikia – ko gi neveikia meilė! 

Apskritai, stengiuosi iš visko gyvenime juoktis, o bobučių svaičiojimai „nelaikyk daug ant rankų – įpras, neleisk lipti į balą – sušlaps, kaip tu galėjai tiek laiko maitinti“ man absoliučiai nesvarbūs. 


– Ar humoras padeda susidoroti su sudėtingomis situacijomis? 

‒ Be jo tiesiog išprotėtum. Įsivaizduokime, į suaugusio žmogaus gyvenimą ateina griovikas – tavo ego gali eiti šiukšliadėžėn. Būsimų trimečių vaikų tėvai supras, kad būna situacijų, kai ir per veidą gauni, ir už plaukų patampoma esi, o man tai Kristijonas yra padaręs ir vidury miesto – tada grįžti namo drebančiom rankom, užsidarai vonioj ir bliauni. Supranti, kad šitos dulkės sėda į širdį tik tau, tad jei nesijuoksi, tikrai pražūsi. 

Žinoma, mūsų vaikas kūdikystėje buvo tobulas – pamenu, kaip stumdydavau vežimą ratais ir kavutę gerdavau. Bet aš suprantu, kad jam tuoj treji. Mudvi kalbėsimės dar po kurio laiko, aš sakysiu, Mante, jam jau penkeri. Laikas bėga nenumaldomai. Nėra kada nervintis ir spygauti dėl to, kad kas nors įvyko ne pagal tave... Daug dalykų gyvenime įvyks ne pagal tave. 

Būdama penkiolikos aš išlipau per langą, pabėgau į diskoteką ir mane pagavo. Ir ką – pati nevykdžiau tėvų norų, tad nesitikiu, kad kas nors šoks pagal manuosius. 

Su motinyste ateina labai daug įprasminimo. Nemanau, kad visi turi jausti šiuos jausmus, tikiu, kad žmonės patys apsisprendžia, nori vaikų ar ne. O yra ir didelė dalis tų, kuriems ne viskas sklandžiai pavyksta. Tačiau pati nekeisčiau nieko. Nes kai Kristijonas mane apkabina, pavadina mama ir pabučiuoja į lūpas – sutirpstu iškart. 


 – Prieš kurį laiką sakei, kad nori parašyti ir išleisti laiškus sūnui, – kaip sekasi su šia svajone? 

‒ Šitą svajonę truputėlį padėjau į stalčių. Kai pagimdai, hormonai šaudo, visokių keistų minčių į galvą atneša, o kai vaikas kiek paauga, kartais jos tampa beletristika. Tad esu tokiame laikotarpyje, kad nežinau, kaip tuos laiškus pabaigti. 

 Tačiau turiu ir kitą idėją, kurią tikrai tikrai pabaigsiu: noriu parašyti pasakas vaikams apie Vilniaus žydus. Tai būtų istorijos, pasakojančios apie žmones ne per Holokausto prizmę, o per jų talentus. Pavyzdžiui, Clara Rockmore, elektroninės muzikos pradininkė, pirmoji moteris, grojusi elektroninės muzikos instrumentu teraminu, augo per keletą namų nuo čia, kur mes sėdime. 

Apskritai man žydų tema labai svarbi ir tai, kad užėjus į Vokiečių gatvės kiemus mus pasitinka tik apdriskęs stendukas, žymintis, kad čia kadaise stovėjusi didžiausia Rytų Europoje sinagoga, man labai skaudina širdį. Nėra jokių atminties ženklų, jog visai šalia čia veikė kiečiausias restoranas, kur žydų aktoriai ėjo valgyti anties su obuoliais. Noriu vaikams nuo savęs palikti tokį pėdsaką – pasakoti šviesias istorijas, kad kai kurie liūdni įvykiai daugiau niekada nesikartotų. Tad kai išsisuksiu iš dvimečio krizės, šį projektą tikrai užbaigsiu. (Šypsosi.) 


– Iš pastarųjų tavo skaitinių – ką norėtum pamatyti ekranizuotą? 

‒ Greičiausiai „Mažą gyvenimą“. Taip pat Rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi stiprių knygų apie imigrantų problematiką, pavyzdžiui, „Amerikos purvas“, „Prarastųjų vaikų archyvas“. Manau, kad kinas yra labai gera forma kalbėti apie socialinius dalykus. Taip pat ir labai gera mokymosi forma. Filosofas Nerijus Mačiulis visą savo kursą dėsto per filmus. 

 Esu girdėjusi kritikų pamąstymų, kad štai visus apdovanojimus šiais laikais susižeria socialinės problematikos filmai, kad tai tiesiog madinga, ‒ tačiau jei menininkas reflektuoja kokią nors tuo metu svarbią aktualiją, tie filmai taip ir atsiranda ir yra ne mažiau vertingi. Manau, nieko blogo, kad jie neabejotinai užkabina tam tikras emocines stygas, nes gyvename tame pačiame kontekste. Jei gali tam tikrą problematiką atskleisti platesnei auditorijai, žmonėms, kurie galbūt ne visada susimąsto, tai labai sveikintina.
Parašyti