Įkvepiantys šių metų „Kino pavasario“ filmai Menas
Kovo 1, 2023.
Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“, vyksiantis kovo 16-26 dienomis, jau kviečia prisiminti kino galią ir jo žiūrėjimo malonumą! Juk filmas – ne vien šviesos ir šešėlių žaismas ekrane, bet ir tai, ką į veiksmo tarpus įmontuoja žiūrovo vaizduotė.
Knygų įkvėpti
Augdami du draugai vis grįžta prie savo ištakų. Brunas ištikimas kalnietiškai kilmei, o Pietras vis iškeliauja į pasaulį ir grįžta. Nors likimai klostosi skirtingai, abu jie žino, ką reiškia turėti draugą visam gyvenimui. „Nuo pirmų šio filmo minučių pamiršite, kad sėdite kino teatre. Būsite apsupti kalnų, slėnių, besikeičiančių metų laikų. Filme gausu vizualinių metaforų, kurios padės geriau suprasti draugų ryšį ir apmąstyti gyvenimo tėkmę, laikinumą ir prasmę“, – pasakoja programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.
Aklas gluosnis, mieganti moteris (Blind Willow, Sleeping Woman, rež. Pierre Földes)
Šešiose istorijose, kur magiškai susipina sapnai, vizijos ir realybė, ieškoma pasiklydusios katės ir kažko daugiau. Pasak D. Grigaliūnaitės, animacija – tinkamiausias būdas perteikti trumpų Harukio Murakamio novelių (pagal kurias ir sukurtas šio filmo scenarijus) magišką realizmą ir švelnų absurdą: „O jei vis dar galvojate, kad animacija įdomi tik vaikams – metas pakeisti nuomonę“, – sako D. Grigaliūnaitė.
Kinas, kaip pati gražiausia apgaulė
Rojaus fragmentai (Fragments of Paradise, rež. K.D. Davison)
Avangardinio kino krikštatėvis Jonas Mekas savo kūrybine laisve ir tikėjimu kino galia įkvėpė menininkus nuo Martino Scorseses iki Marinos Abramovič. Tačiau jaunystės traumos ir priverstinis išvykimas iš Lietuvos paliko žymių. Tai intymus žvilgsnis į Meko gyvenimą ir darbą, apimantis dar nerodytas juostas bei neviešintus garso įrašus. „Šis filmas pasirodė kupinas to, kuo festivalis labiausiai nori dalintis su žiūrovais – šviesa, tikrumu ir užkrečiančia meile kinui“, – teigia programos vadovė Aistė Račaitytė.
Langas į kiemą (Rear Window, rež. Alfred Hitchcock)
Tai vienas geriausių visų laikų detektyvinių trilerių. Fotografas dėl lūžusios kojos yra prikaustytas prie vėžimėlio, todėl su nuoboduliu kovoja stebėdamas kaimynus pro jų langus. Vienas jų ima elgtis įtartinai. Fotografas įtaria žmogžudystę. „Tai filmas apie žiūrėjimą ir matymą. Jame Hitchcockas kalba apie kino esmę bei jo žiūrėjimo procesą. Fotografas vežimėlyje primena nemobilų, tarsi kino teatro situacijoje įkalintą, žiūrovą, negalintį atitraukti akių nuo ekrano, kuriame mato veiksmo fragmentus, o istorijos tąsą ir prasmes „sumontuoja“ savo galvoje“, – sako A. Račaitytė.
Distopija
Viskas bus OK (Everything Will Be OK, rež. Rithy Panh)
Rithy Panhas, įkvėptas George’o Orwello „Gyvulių ūkio“, šiame filme-esė jungia stop kadro animaciją su archyvine medžiaga ir pasakoja apie zoologinę revoliuciją, kuri ir atmeta, ir atkartoja XX a. istorijoje įrašytą blogį. „Garsiausias Kambodžos režisierius, išgyvenęs Raudonųjų khmerų vykdytą genocidą, jau ne vieną dešimtmetį naudoja kino mediją istorinės tiesos paieškoms. Šį kartą gilėjančion krizėn grimztančiai žmonijai jis siūlo išeitį – pažvelgti į save gyvūno žvilgsniu, nes tik kito akimis lengviau pasimato tiesa. Smagus, šmaikštus, bet ir skaudžiai taiklus filmas“, – pasakoja A.Račaitytė.
Amerikoje dabar naktis (It is Night in America, rež. Ana Vaz)
Naktis, žmogus kviečia policiją, nes jo kieme – nepažįstamas gyvūnas. Tačiau kas yra tikrasis įsibrovėlis? 1960 metais pastatyto modernistinio metropolio istorijos tamsioji pusė – žiaurūs iškeldinimai, miškų kirtimas ir laukinės faunos gyvenviečių suardymas. 16 mm kamera siekia užmegzti ryšį su skruzdėdomis, ūdromis, vilkais, pelėdomis ir kapibaromis. „Šis menininkės Anos Vaz kūrinys egzistuoja ir kaip instaliacija, ir kaip filmas. Pokolonijinė ekologinė kritika čia skleidžiasi poetinės meditacijos ritmu“, – dalinasi programos sudarytoja Ignė Smilingytė.
Naujas žvilgsnis
Po saulės (Aftersun, rež. Charlotte Wells)
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi su tėčiu Kalumu praleido paskutines atostogas kartu. Retas, todėl itin brangus laikas kartu buvo pilnas saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės. „Tai turbūt labiausiai aptarinėtas praėjusių metų debiutas. Atmosfera tokia stipri, kad po filmo jausitės laiką leidę ne kine, o tingioje saulėkaitoje prie žydro baseino“, – sako programos vadovė Aistė Račaitytė.
„Duona ir druska“ (Bread and Salt, rež. Damian Kocur)
Kas sieja Frédérico Chopino muziką ir rajono chebrą? Timekas, talentingas pianistas iš mažo Lenkijos miestelio. Iš studijų Varšuvos muzikos akademijoje, jis sugrįžta vasaroti namo, kur laikas lyg sustojęs. Suprasdamas, kad atstumas tik paryškino skirtumus, jis stengiasi priklausyti abiem pasauliams. Taip daugiaaukščių rajono vaikinas sėda prie fortepijono atlikti savo mėgstamo kūrinio. Bėgant vasaros dienoms, vertybiniai konfliktai tik aštrėja, o Timekui darosi vis sunkiau. Tai filmas, paremtas tikra, tragiška istorija.
