Interpretuoti tradicijas Mada
Rugsėjo 1, 2022. tekstas: Karolina Kulda, nuotraukos: Rasa Nebasa
Tradicijos trukdo lietis kūrybiškumui, o gal priešingai – tinkamai panaudojamos gali tapti puikia kūrybine atspirtimi? „Jeigu norime tradicijas ateities kartoms perduoti ne kaip eksponatus muziejuje, bet kaip integralią mūsų gyvenimo dalį, turime tai daryti stilingai ir ekspresyviai“, – sako drabužių kūrėja Inga Skripka. Iš močiutės austų audinių sukurta naujoji jos kolekcija ne tik supažindina su kūrėjos šeimos istorija, bet ir kuria sintezę tarp senųjų papročių, amžių tradicijų ir dabarties.
– Inga, papasakok apie savo naująją kolekciją. Ką ja siekei atskleisti?
– Man patinka nelogiškos, maginės istorijos, o tokių galima rasti tautosakoje. Anekdotų nemėgstu, nes dažniausiai nesuprantu, o lietuviška tautosaka neretai gali būti puikiu humoro šaltiniu, kurį perskaičiusi nuoširdžiai kvatosiu ir dar draugui pasakosiu. Tokia ir buvo kolekcijos pradžia. Perskaičius trumpą lietuvišką pasakojimą, kaip atsirado lietuvių kalba, mintyse ėmė dėliotis ir kolekcijos pavadinimas: sukrito į būtent tokių žodžių seką. Pavadinimą užsirašiau ir palikau.
– Man patinka nelogiškos, maginės istorijos, o tokių galima rasti tautosakoje. Anekdotų nemėgstu, nes dažniausiai nesuprantu, o lietuviška tautosaka neretai gali būti puikiu humoro šaltiniu, kurį perskaičiusi nuoširdžiai kvatosiu ir dar draugui pasakosiu. Tokia ir buvo kolekcijos pradžia. Perskaičius trumpą lietuvišką pasakojimą, kaip atsirado lietuvių kalba, mintyse ėmė dėliotis ir kolekcijos pavadinimas: sukrito į būtent tokių žodžių seką. Pavadinimą užsirašiau ir palikau.
„My Historical Grandma’s Mode of Life“ – tai pasakojimas apie mano šeimą, o konkrečiau – močiutes. Viena jų buvo audėja Marcelė, antroji – kruopšti ir labai siuvinėjimą mylinti Verutė. Augdama šioms jų veikloms neskyriau ypatingo dėmesio. Prisimenu, kaip močiutė Marcelė ausdavo, kaip tuomet atrodė, arfą primenančiomis kosminio dydžio staklėmis, o ir pats audimas it atkartodavo grojimą. Močiutei senstant ir nustojus austi, jaučiausi praradusi didelę progą išmokti apie šį amatą daugiau. Jeigu ji nebūtų padovanojusi man savo audinių, tikriausiai niekada ir nebūčiau tiek daug sužinojusi apie savo šeimą.
Gavusi senelės audinius dovanų, sukroviau juos į dėžes ir palikau. Pradėjus studijas Vilniaus dailės akademijoje, o vėliau – ir žengus pirmuosius kostiumo dailininkės žingsnius, man ėmė trūkti audinių eksperimentams, o akis užkliuvo už šių dėžių. Vis dėlto tada mama aiškiai leido suprasti, jog šie audiniai jai itin brangūs ir tikrai neskirti mano eksperimentams.
Tikriausiai pagrindinis šios kolekcijos tikslas ir yra aktualizuoti, atskleisti ir kartu sukurti sintezę tarp senųjų papročių ir kasdienės būties parodant, jog papročiai yra integrali šiandienos dalis. Neretai tradicijų puoselėjimas tapatinamas su tam tikru konservatyvumu, o šis supriešinamas su šiuolaikiškumu, galimybe laisvai mąstyti ir kurti, ieškoti savęs.
Drauge keliu ir klausimus: ar įmanoma senuosius kultūrinius papročius pritaikyti šiandien? Ar šiuolaikinės tradicijos išstumia senąsias? Savo kūrybiniu projektu metu pirštinę ir kviečiu diskutuoti pergalvojant savo asmeninį santykį su senaisiais papročiais, o kartu ir atrasti naują prieigą. Juk jei nenorime pamiršti savo senosios kultūros ir papročių, turime išmokti juos pateikti naujai.
– O kaip ši kolekcija tau padėjo pažinti šeimą? Kaip šeimos istorija atsispindi drabužių klostėse?
– Tai projektas, kurio metu man atsiskleidė nežinoma mano šeimos istorijos dalis. Kurdama šį projektą daug kalbinau savo močiutę Verutę, klausinėjau apie mūsų šeimos praeitį. Smalsumas užgimė pradėjus dirbti su audiniu: šauna mintis į galvą, skambini močiutei ir klausi. Taip ėmė dėliotis pilnesnė jos, senelio, prosenelio gyvenimo istorija. Sužinojau daug įdomių faktų, pavyzdžiui, kad močiutė nebaigė mokyklos – pritrūko vos vienerių metų. O užauginusi vaikus sugrįžo ir baigė, vienoje klasėje su mano tėčiu!
Giminėje gausu išeivių – itin mėgstu istoriją apie prosenelį, kuris bėgo į Ameriką, bet jam nepavyko. Istorija liūdna, bet močiutė ją visada pasakojo per juoko prizmę. Dėl šios istorijos prosenelį visada prisiminsiu kaip vyruką baltomis kelnėmis ir „pilnu lagaminu pinigų“. Tokios istorijos padeda paprastai ir žmogiškai suprasti praeitį ir atrasti su ja ryšį.
– Ar prisimeni, kada ir kaip galvoje užsimezgė kolekcijos idėja?
– Viskas dėliojosi po truputį, iš atskirų detalių, tačiau lemiamu momentu laikyčiau užklydimą į Seimo rūmų vidinį kiemelį, kuriame buvo eksponuojamos Smetonos laikų fotografijos. Viena jų mane labai sužavėjo ir vizualiai sudomino – joje buvo vaizduojamos mokyklinėmis uniformomis vilkinčios merginos. Pradėjau ieškoti daugiau informacijos, pasinėriau į paieškas internete ir taip žingsnis po žingsnio, nuotrauka po nuotraukos atradau tautišką kostiumą.
Pirmasis mano kūrybinis etapas buvo nedrąsus – bandžiau perkurti tautiško kostiumo formas, tačiau dar ne austiniame audinyje. Tuomet parengiau darbų seriją ir sugalvojau kartu su močiute sukurti videospektaklį. Iš nemažai nenuoseklių kadrų po truputį surežisavome žavų reginį, tačiau proceso metu supratau, jog turimas kostiumas dar neatskleidžia, ką norėčiau parodyti. Idėjos sukurti interpretaciją ir videospektaklį apie močiutę nepaleidau ir bandžiau iš naujo permąstyti, kaip viską pateikti.
– Ar taip kolekcijoje ir atsirado pagrindinis jos akcentas – rankomis austas audeklas?
– Taip, audinių idėja gimė po pirmojo nesėkmingo kūrybinio bandymo. Prisiminiau močiutės Marcelės dovanotus audeklus. Tikriausiai pasąmoningai jie visada gyveno su manimi, tačiau augino mane ir laukė, kol prieisiu prie šio kūrybos etapo. Pamenu, mamai papasakojusi savo planus turėjau duoti pažadą, jog nesugadinsiu audinio ir man tikrai pavyks sukonstruoti gerus objektus. Idėjai pradėjus judėti į priekį, projektui įgyvendinti gavau LKT stipendiją. Atsiradus šiokiam tokiam biudžetui, pagalbos kreipiausi į teatre dirbusią siuvėją Aldoną.
Žavesio šiam audiniui prideda ir tai, kad jis buvo naudojamas buityje, – man labai patinka kurti priešpriešas. Dar didesnį ryšį su audiniais kuria žinojimas, jog jie sukurti šeimoje. Supratimas, jog tokie gražūs dalykai gimė taip arti, suteikia daug pasididžiavimo savo šeima ir jos praeitimi. Jūs tik pažiūrėkite: koks koloritas, koks raštas, o ar žinote, kad tai – rankų darbas?! Kartu norisi sakyti: pažiūrėkite, kokią močiutę turėjau! Gal ir tavoji tokia nuostabi?
– Tai projektas, kurio metu man atsiskleidė nežinoma mano šeimos istorijos dalis. Kurdama šį projektą daug kalbinau savo močiutę Verutę, klausinėjau apie mūsų šeimos praeitį. Smalsumas užgimė pradėjus dirbti su audiniu: šauna mintis į galvą, skambini močiutei ir klausi. Taip ėmė dėliotis pilnesnė jos, senelio, prosenelio gyvenimo istorija. Sužinojau daug įdomių faktų, pavyzdžiui, kad močiutė nebaigė mokyklos – pritrūko vos vienerių metų. O užauginusi vaikus sugrįžo ir baigė, vienoje klasėje su mano tėčiu!
Giminėje gausu išeivių – itin mėgstu istoriją apie prosenelį, kuris bėgo į Ameriką, bet jam nepavyko. Istorija liūdna, bet močiutė ją visada pasakojo per juoko prizmę. Dėl šios istorijos prosenelį visada prisiminsiu kaip vyruką baltomis kelnėmis ir „pilnu lagaminu pinigų“. Tokios istorijos padeda paprastai ir žmogiškai suprasti praeitį ir atrasti su ja ryšį.
– Ar prisimeni, kada ir kaip galvoje užsimezgė kolekcijos idėja?
– Viskas dėliojosi po truputį, iš atskirų detalių, tačiau lemiamu momentu laikyčiau užklydimą į Seimo rūmų vidinį kiemelį, kuriame buvo eksponuojamos Smetonos laikų fotografijos. Viena jų mane labai sužavėjo ir vizualiai sudomino – joje buvo vaizduojamos mokyklinėmis uniformomis vilkinčios merginos. Pradėjau ieškoti daugiau informacijos, pasinėriau į paieškas internete ir taip žingsnis po žingsnio, nuotrauka po nuotraukos atradau tautišką kostiumą.
Pirmasis mano kūrybinis etapas buvo nedrąsus – bandžiau perkurti tautiško kostiumo formas, tačiau dar ne austiniame audinyje. Tuomet parengiau darbų seriją ir sugalvojau kartu su močiute sukurti videospektaklį. Iš nemažai nenuoseklių kadrų po truputį surežisavome žavų reginį, tačiau proceso metu supratau, jog turimas kostiumas dar neatskleidžia, ką norėčiau parodyti. Idėjos sukurti interpretaciją ir videospektaklį apie močiutę nepaleidau ir bandžiau iš naujo permąstyti, kaip viską pateikti.
– Ar taip kolekcijoje ir atsirado pagrindinis jos akcentas – rankomis austas audeklas?
– Taip, audinių idėja gimė po pirmojo nesėkmingo kūrybinio bandymo. Prisiminiau močiutės Marcelės dovanotus audeklus. Tikriausiai pasąmoningai jie visada gyveno su manimi, tačiau augino mane ir laukė, kol prieisiu prie šio kūrybos etapo. Pamenu, mamai papasakojusi savo planus turėjau duoti pažadą, jog nesugadinsiu audinio ir man tikrai pavyks sukonstruoti gerus objektus. Idėjai pradėjus judėti į priekį, projektui įgyvendinti gavau LKT stipendiją. Atsiradus šiokiam tokiam biudžetui, pagalbos kreipiausi į teatre dirbusią siuvėją Aldoną.
Žavesio šiam audiniui prideda ir tai, kad jis buvo naudojamas buityje, – man labai patinka kurti priešpriešas. Dar didesnį ryšį su audiniais kuria žinojimas, jog jie sukurti šeimoje. Supratimas, jog tokie gražūs dalykai gimė taip arti, suteikia daug pasididžiavimo savo šeima ir jos praeitimi. Jūs tik pažiūrėkite: koks koloritas, koks raštas, o ar žinote, kad tai – rankų darbas?! Kartu norisi sakyti: pažiūrėkite, kokią močiutę turėjau! Gal ir tavoji tokia nuostabi?
– Pasikalbėkime apie vizualiąją drabužių pusę. Kokios spalvos, kokie siluetai vyrauja šioje kolekcijoje?
– Kadangi audinys nebuvo kuriamas šiai kolekcijai, o priešingai – kolekcija kurta pagal audinį, natūraliai daug dėmesio skyriau siluetui. Norėjau sukurti šiuo metu madingo silueto kostiumus – tokius, kuriuos lengvai rastumėme prekybos centre. Taip pat uždėjau ir trečiąjį sluoksnį: labiau futuristinę silueto interpretaciją, aksesuarus. Tai tarsi futuristinė tautinės juostos, vainiko, klumpių ar vyžų versija.
– Iki šiol audimas tau kaip kūrėjai nebuvo artima tema, tiesa?
– Iki šios kolekcijos austiniai audeklai man buvo tolimi. Eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis, atradau savitą braižą su labai agresyvia, grubia dirbtine oda. Jau nė nežinau, kiek kolekcijų ji mane lydi. Tačiau net ir atradus savą stilistiką ir medžiagą, noras eksperimentuoti niekur nedingo. Taip pat nesinori savęs kaip kūrėjos įsprausti tik po dirbtinės odos parašu.
Ankstesniuosius mano darbus tikrai galima vadinti drabužių kolekcijomis, o su šiuo dirbau kaip su projektu. Pirmiausia rinkau medžiagą, skaičiau, tyrinėjau, o proceso eiga padiktavo audinį. Kurdama įprastą kolekciją, niekada nebūčiau sąmoningai pasirinkusi austinio audeklo – jis mano kūrybinėje stilistikoje yra per romantiškas, per švelnus.
Pats procesas vyko kartu su močiutėmis. Fiziškai tik su viena, nes močiutės Marcelės, kuri ir yra palikusi savo audinius, jau nebėra. O močiutė Veronika prisidėjo prie projekto siuvinėdama ir pasakodama istorijas ir apie Marcelę, ir apie save. Labai gaila, kad Marcelė negalėjo man atsakyti į klausimus, – neabejoju, jog jai esant gyvai projektas būtų atrodęs dar kitaip.
– Kadangi audinys nebuvo kuriamas šiai kolekcijai, o priešingai – kolekcija kurta pagal audinį, natūraliai daug dėmesio skyriau siluetui. Norėjau sukurti šiuo metu madingo silueto kostiumus – tokius, kuriuos lengvai rastumėme prekybos centre. Taip pat uždėjau ir trečiąjį sluoksnį: labiau futuristinę silueto interpretaciją, aksesuarus. Tai tarsi futuristinė tautinės juostos, vainiko, klumpių ar vyžų versija.
Sulaukiu nemažai pastebėjimų, jog ši stilistika primena Japoniją. Tačiau pati konkrečiai tokios intencijos neturėjau. Man kyla klausimas, ar tai apavas per pirštą iškart ir nurodo į Japoniją? O gal labiau – visa kolekcijos dermė? Daug mąsčiau apie Japoniją menančius kolekcijos aspektus, bet konkretaus atsakymo, galbūt ir dėl per mažo Japonijos kultūros išmanymo, neradau. Šį klausimą atvirą paliksiu ir jums.
– Iki šiol audimas tau kaip kūrėjai nebuvo artima tema, tiesa?
– Iki šios kolekcijos austiniai audeklai man buvo tolimi. Eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis, atradau savitą braižą su labai agresyvia, grubia dirbtine oda. Jau nė nežinau, kiek kolekcijų ji mane lydi. Tačiau net ir atradus savą stilistiką ir medžiagą, noras eksperimentuoti niekur nedingo. Taip pat nesinori savęs kaip kūrėjos įsprausti tik po dirbtinės odos parašu.
Ankstesniuosius mano darbus tikrai galima vadinti drabužių kolekcijomis, o su šiuo dirbau kaip su projektu. Pirmiausia rinkau medžiagą, skaičiau, tyrinėjau, o proceso eiga padiktavo audinį. Kurdama įprastą kolekciją, niekada nebūčiau sąmoningai pasirinkusi austinio audeklo – jis mano kūrybinėje stilistikoje yra per romantiškas, per švelnus.
Pats procesas vyko kartu su močiutėmis. Fiziškai tik su viena, nes močiutės Marcelės, kuri ir yra palikusi savo audinius, jau nebėra. O močiutė Veronika prisidėjo prie projekto siuvinėdama ir pasakodama istorijas ir apie Marcelę, ir apie save. Labai gaila, kad Marcelė negalėjo man atsakyti į klausimus, – neabejoju, jog jai esant gyvai projektas būtų atrodęs dar kitaip.
– Kai galvoje jau užsimezgė idėja, kaip atrodė kolekcijos kūrimo procesas?
– Procesą galėčiau įvardinti kaip kiek kankinantį. Pradžioje buvo nemažai baimių dėl siuvimo technikos. Viskas taip susiklostė, jog siuvėja Aldona apsirgo, tad viską perimti teko man pačiai. Prisidėjo ir laiko stygius: norėdama kurti, turėjau pasirūpinti pastoviais finansais. Negalėjimas viso laiko skirti darbui studijoje šiam projektui teikė šiokios tokios agonijos, bet kartu ir šiek tiek talkino – turėjau daugiau laiko pagalvoti, nepulti aklai.
Kurdama šį projektą norėjau aplankyti ir močiutės Marcelės drauges, kurios taip pat audė. Norėjosi daugiau laiko skirti pažinčiai su raštais ir spalvomis, atsakyti į klausimus, kodėl viskas atrodo būtent taip. Dalį atsakymų radau, nors ir išgirdau ne iš pirmų lūpų.
Prie šio projekto (nuo tyrimo pradžios iki įgyvendinimo) praleidau maždaug dvejus metus – beveik tris kartus daugiau, nei įprastai kuriant kolekciją. Net ir dabar tai, ką matote, nėra galutinis rezultatas. Tai tarsi parodymas vienos nuogos kojos, žinant, kad yra ir antra. Tikiu, kad laikui bėgant surasiu atsakymus arba jie patys suras mane.
– Kalbėdama apie naująją kolekciją keli klausimą apie tradicijas ir kūrybiškumą. Ar tradicijos trukdo kūrybiškumui, o gal priešingai – gali tapti puikia kūrybine atspirtimi?
– Nemanau, kad tradicijos kiša koją kūrybiškumui, – priešingai, sutinku, kad tautiškumas yra puiki kūrybinė atspirtis. Tereikia surasti, kas galėtų sudominti ir sužadinti kūrybines bangas. Man durys į tradicijas, supratimas, kaip tai gali būti panaudojama kūryboje, atsivėrė per lietuviškus mitus ir legendas.
Suprantu, kad senųjų papročių klausimas yra labai jautrus. Kaip perteikti tradicijas ir jomis sudominti jaunus žmones, vaikus, bet kartu jų neiškreipti? Suprantu baimę, jog tradiciją perteikus kiek kitokia forma, ji jau nebebus tikroji mūsų tradicija. Vis dėlto su tuo nesutinku. Jeigu norime ateities kartoms tradicijas perduoti ne kaip eksponatus muziejuje, bet kaip integralią gyvenimo dalį, turime ieškoti naujų receptų, tai daryti stilingai ir ekspresyviai.
– Inga, ką tau kaip kūrėjai reiškia būti lietuve?
– Man, kaip kūrėjai, kuri savo darbuose nenaudoja žodžių, aiškiai konceptualizuoti ryšį su lietuviškumu gana sunku. Be to, šis ryšys vis dar yra kuriamas ir kuriasi. Gal dabar pasakysiu tiek, jog tautosakai būdinga fantazija, siurrealizmas, vaizduotės laisvė ir aiškių loginių jungčių nebuvimas artimas kūrybiniam procesui. Senuosiuose pasakojimuose tarsi atradau laisvę būti nenuosekli ir nelogiška, supratimą, jog net ir tai mūsų proseneliams padėdavo geriau suprasti ir paaiškinti būtį.
Mėgstu užduoti sau klausimus ir pasinerti į dialogus pati su savimi – taip ir vyksta mano kasdieniai apmąstymai. Lig šiol mintis apmąstyti save kaip lietuvę, apmąstyti to reikšmę man nebuvo kilusi. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Lietuvoje, neturėjau daug patirčių, provokuojančių klausimus apie identitetą. Net gyvendama Lietuvoje aš save tyrinėju labiau kaip žmogų ir ieškau kiek globalesnio apibrėžimo.
Vis dėlto stipresnis ryšys su lietuviškumu tikriausiai užsimezgė studijuojant Vokietijoje, ten ir užgimė didesnis smalsumas apie mūsų kultūrinį paveldą ir tradicijas. Tai, jog esame unikalūs, pirmiausiai pastebėjau per maistą. Gyvendama svetur draugus vaišindavau lietuviškais patiekalais – jų teigiamos reakcijos mane taip sužavėjo, jog pradėjau galvoti, galbūt ir man reikėtų daugiau tuo pasidomėti? Žinoma, mano susižavėjimas labai romantizuotas, susijęs ir su absurdo tema. Absurdo tematiką atradau ir įsimylėjau mokyklos laikais, kai sužinojau apie dadaizmo srovę. Taip gyvendama svetur supratau, jog mūsų patiekalai draugams iš Pietų Amerikos yra visiškas dadaizmas!
– Procesą galėčiau įvardinti kaip kiek kankinantį. Pradžioje buvo nemažai baimių dėl siuvimo technikos. Viskas taip susiklostė, jog siuvėja Aldona apsirgo, tad viską perimti teko man pačiai. Prisidėjo ir laiko stygius: norėdama kurti, turėjau pasirūpinti pastoviais finansais. Negalėjimas viso laiko skirti darbui studijoje šiam projektui teikė šiokios tokios agonijos, bet kartu ir šiek tiek talkino – turėjau daugiau laiko pagalvoti, nepulti aklai.
Kurdama šį projektą norėjau aplankyti ir močiutės Marcelės drauges, kurios taip pat audė. Norėjosi daugiau laiko skirti pažinčiai su raštais ir spalvomis, atsakyti į klausimus, kodėl viskas atrodo būtent taip. Dalį atsakymų radau, nors ir išgirdau ne iš pirmų lūpų.
Prie šio projekto (nuo tyrimo pradžios iki įgyvendinimo) praleidau maždaug dvejus metus – beveik tris kartus daugiau, nei įprastai kuriant kolekciją. Net ir dabar tai, ką matote, nėra galutinis rezultatas. Tai tarsi parodymas vienos nuogos kojos, žinant, kad yra ir antra. Tikiu, kad laikui bėgant surasiu atsakymus arba jie patys suras mane.
– Kalbėdama apie naująją kolekciją keli klausimą apie tradicijas ir kūrybiškumą. Ar tradicijos trukdo kūrybiškumui, o gal priešingai – gali tapti puikia kūrybine atspirtimi?
– Nemanau, kad tradicijos kiša koją kūrybiškumui, – priešingai, sutinku, kad tautiškumas yra puiki kūrybinė atspirtis. Tereikia surasti, kas galėtų sudominti ir sužadinti kūrybines bangas. Man durys į tradicijas, supratimas, kaip tai gali būti panaudojama kūryboje, atsivėrė per lietuviškus mitus ir legendas.
Suprantu, kad senųjų papročių klausimas yra labai jautrus. Kaip perteikti tradicijas ir jomis sudominti jaunus žmones, vaikus, bet kartu jų neiškreipti? Suprantu baimę, jog tradiciją perteikus kiek kitokia forma, ji jau nebebus tikroji mūsų tradicija. Vis dėlto su tuo nesutinku. Jeigu norime ateities kartoms tradicijas perduoti ne kaip eksponatus muziejuje, bet kaip integralią gyvenimo dalį, turime ieškoti naujų receptų, tai daryti stilingai ir ekspresyviai.
– Inga, ką tau kaip kūrėjai reiškia būti lietuve?
– Man, kaip kūrėjai, kuri savo darbuose nenaudoja žodžių, aiškiai konceptualizuoti ryšį su lietuviškumu gana sunku. Be to, šis ryšys vis dar yra kuriamas ir kuriasi. Gal dabar pasakysiu tiek, jog tautosakai būdinga fantazija, siurrealizmas, vaizduotės laisvė ir aiškių loginių jungčių nebuvimas artimas kūrybiniam procesui. Senuosiuose pasakojimuose tarsi atradau laisvę būti nenuosekli ir nelogiška, supratimą, jog net ir tai mūsų proseneliams padėdavo geriau suprasti ir paaiškinti būtį.
Mėgstu užduoti sau klausimus ir pasinerti į dialogus pati su savimi – taip ir vyksta mano kasdieniai apmąstymai. Lig šiol mintis apmąstyti save kaip lietuvę, apmąstyti to reikšmę man nebuvo kilusi. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Lietuvoje, neturėjau daug patirčių, provokuojančių klausimus apie identitetą. Net gyvendama Lietuvoje aš save tyrinėju labiau kaip žmogų ir ieškau kiek globalesnio apibrėžimo.
Vis dėlto stipresnis ryšys su lietuviškumu tikriausiai užsimezgė studijuojant Vokietijoje, ten ir užgimė didesnis smalsumas apie mūsų kultūrinį paveldą ir tradicijas. Tai, jog esame unikalūs, pirmiausiai pastebėjau per maistą. Gyvendama svetur draugus vaišindavau lietuviškais patiekalais – jų teigiamos reakcijos mane taip sužavėjo, jog pradėjau galvoti, galbūt ir man reikėtų daugiau tuo pasidomėti? Žinoma, mano susižavėjimas labai romantizuotas, susijęs ir su absurdo tema. Absurdo tematiką atradau ir įsimylėjau mokyklos laikais, kai sužinojau apie dadaizmo srovę. Taip gyvendama svetur supratau, jog mūsų patiekalai draugams iš Pietų Amerikos yra visiškas dadaizmas!