Išplėsti jutiminio intelekto ribas Architektūra

Rugsėjo 14, 2021. nuotraukos: „Plantasia Lab“ archyvas
Architektė ir skaitmeninio fantastinių augalų herbariumo „Plantasia Lab“ kūrėja Aistė Ambrazevičiūtė gamtoje randa daug jausmo, kurio pasigenda žmogaus sukurtoje aplinkoje. Įdarbindama augalų savybes bei vizualines išraiškas, savo projektu ji siekia lavinti mūsų jusles, plėsti jutiminio intelekto ribas, parodyti, ko mes, žmonės, galėtume pasimokyti iš gamtos, ir atskleisti, kiek neatrasto grožio yra šalia esančioje gimtojoje aplinkoje.
– Aiste, kodėl tave taip domina paviršiai? Kaip kilo šis susižavėjimas? 

– Paviršiai mane domino visada. Atsimenu, dar mokyklos laikais per tapybos pamokas mane be galo žavėdavo ne rezultatas ant drobės, o plaunamų teptukų peizažai kriauklėje. Vėliau, studijų laikais, teko apleisti šias intuityvias simpatijas – mokantis tradicinio erdvinio mąstymo taisyklių, dėmesį skirti paviršiams buvo netinkama, beveik neleistina. Bet baigus studijas ir atgavus laisvę rinktis, kuo noriu užsiimti ir kam skirti dėmesį, mintys natūraliai sugrįžo prie tų pamirštųjų, bet mane visada traukusių grožių.

Šiuo metu mano kūrybinės veiklos centre ‒ paviršių nepaviršutiniškumas. Po daugelio architektūrinės praktikos metų, mane ėmė žavėti gamtinės aplinkos įvairialypiškumas, neišsemiamos nepakartojamų paviršių radybos ir kontrastas tarp šių dviejų plotmių. Dideli ne tik vizualiniai, bet ir vertybiniai architektūros ir gamtos skirtumai man pasirodė kaip atgaiva ir viltis. Būtent gamtoje radau tiek daug jausmo, kurio žmogaus kuriamoje aplinkoje man labai trūko.
– Gamta ir architektūra – dvi skirtingos sritys. Kaip, tavo nuomone, gamtiniai elementai papildo žmogaus sukurtuosius? Ką šie pasauliai gali vienas kitam duoti?

– Visų pirma, gamtoje pilna architektūros. Mokslininkai mokosi iš skruzdėlių, voverių ar pelėdų: stebi, kaip gyvūnai kuria savo namus, kokiais instinktais vadovaujasi ir ko mes, žmonės, galėtume iš jų išmokti. Gamtos architektai puikiai išmano savo darbą ir, jau vien iš pažiūros, labai stebina savo kūrybos rezultatais. 
Mano kelionė prasidėjo stebint miško mikropasaulius, randant ištisas ekosistemas delno dydžio plotuose. Nuolatinis mastelio, ryškumo keitimas ir balansavimas tarp skirtingų sistemų ‒ ar tai samanos, ar miškai ‒ tapo mano kūrybos įrankiu. Gamtoje, kaip ir gyvenime, ryšių galima rasti visur, nepriklausomai nuo dydžio ar funkcijos. Šiuo metu svarbiausios mano architektonikos mentorės yra kerpės.
– Kerpės labai žadina tavo vaizduotę. Esi sakiusi, kad jos atspindi ir tavo asmenybės tipą. Kuo šis organizmas tau įdomus?

– Kerpės mane domina ir dėl įvairių priežasčių, susijusių su mano profesine praktika bei patirtimi, ir dėl paprastų žmogiškų pojūčių. Paprastai kalbant, mane traukia jų simbiozė tarp estetikos ir prasmės gylio. Mane nuolat stebina gamtos gebėjimas suderinti labai skirtingus bruožus viename. 

Ekologiniu požiūriu, kerpės yra oro užterštumo indikatoriai. Pagal tai, kokios jų rūšys ir kiekiai auga, galima nuspėti, kokios toje aplinkoje oro sąlygos. Nuolatinis reagavimas į supančią aplinką, augimas pagal ją – tai be galo svarbios savybės, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio.

Galiausiai tai yra gan maži, nežymūs organizmai, netgi ištisos ekosistemos, kurių nematomi darbai padaro itin daug. Man tai – dvasinė siekiamybė.
Parašyti