Jausmingoji melancholikė  Mada

Liepos 17, 2018. tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, nuotraukos: Paulius Gasiūnas
Drabužių dizainerės Mortos Nakaitės kūryba, kaip sako ji pati, – daugiasluoksnė ir sunkiai nupasakojama žodžiais. Tačiau atidžiau pažvelgus į lengvus siluetus, į estetiškas klostes ir ramias spalvas, atrodo, galima justi juose atsiskleidžiančią itin asmenišką ir emocionalią istoriją. Šįkart naujoji kolekcija „In Oscillation“ (liet. „Virpėjime“) sukurta bendradarbiaujant su dizainere Aida Einore.
– Morta, kaip per dvejus metus po pirmosios kolekcijos pristatymo pasikeitė tavo požiūris į madą, kūrybą? 

– Požiūris tampa vis gilesnis, toliau ieškau savo unikalios pozicijos tarp meno ir dizaino. Tapau drąsesnė, užtikrintesnė. Galiu teigti, kad tikiu tuo, ką darau, stebiu, kaip klojasi aplinkybės, nieko nespaudžiu ir tiesiog mėgaujuosi.

 Dirbu intuityviai, vienas pojūtis veda į kitas nevalingas patirtis, todėl sudėtinga nupasakoti, kokia logika vyksta mano darbas, kaip šokinėja mintys. Lavinu savo intuiciją, tai tampa esmine mano darbo priemone. Kartais ji iškart taikli, kartais reikia truputėlio laiko išsigryninti.

Žmonės sako, kad visada atrodau užtikrinta. Tikrai ne! Dvejonės yra kasdienė mano duonelė. Jaučiu kryptį, kur link judu, tačiau dvejonės įkyriai griežia ties menkiausiomis smulkmenomis.

Esu nuotaikos žmogus, dažniausiai suabsoliutinu dalykus: jeigu gerai, tai gerai viskas, problemos išsprendžiamos, nėra jokių kliūčių, jeigu blogai – deja, blogai irgi viskas. Tada liūdnas atrodo net ir koks nors laimėjimas. Galvoju, gal netyčia, gal per klaidą…

Pamažu susigyvenu su savimi, imuosi darbų atmetusi išankstines nuotaikos padiktuotas nuostatas. Mane labai įkvėpė pusbrolio Giedriaus Nako pavyzdys – susiplanavo žmogus, išvyko į Niujorką ir įrašė savo džiazo albumą su geriausiais muzikantais. Būti savikritiškam gerai, bet ne kai tai trukdo tobulėti, augti.

Džiaugiuosi galimybe toliau dalyvauti festivalyje „Mados infekcija“, nuo kurio viskas ir prasidėjo, grįžau į mokslo vėžias – studijuoju magistrantūroje tekstilės meną ir dizainą, surengiau pirmąją asmeninę parodą, dalyvauju įvairiuose projektuose ir kitose parodose. Lygiai kaip ir anksčiau savo darbuose matau tik klaidas – tol, kol nepraeina geras gabalas laiko, tada į juos galiu pažiūrėti iš toliau ir pamatyti, ko tos klaidos išmokė, kur nuvedė. 
Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (142 p.)
Parašyti