Jos raktai į laimingą gyvenimą Mada
Gegužės 22, 2022. tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, nuotraukos: Asmeninis archyvas
Kai prieš devynerius metus Osle gyvenanti lietuvė Austėja Kainauskaitė apsilankiusi pas gydytojus išgirdo sunkią diagnozę, prireikė nemažai laiko, stiprybės ir tikėjimo suprasti, kad galvos auglys tėra diagnozė, o ne gyvenimo būdas. „Dabar visiems kartoju, kad tik meilė ir sveikata yra raktai į laimingą bei visavertį gyvenimą“, – nuoširdžiai tarsteli Austėja ir šviesiai dalijasi savo istorija.
– Austėja, už tavo estetiškų kasdienybės kadrų slepiasi ir labai nelengva, tačiau įkvepianti istorija. Kaip prisimeni tą metą?
– Gyvenimas yra toli gražu ne toks tobulas, kokį matome instagramo „realybėje“. Neretai jis gali būti nesąžiningas ir atnešti daug skausmo. Tiesą sakant, niekad nesinori prisiminti to gyvenimo etapo. Tai kaip blogas sapnas, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. Negaliu apie tai kalbėti be ašarų akyse: prisimenant tą nesibaigiantį skausmą, suspaudžia krūtinę. Tąkart vizito pas gydytojus metu išgirsta diagnozė – galvos smegenų auglys – atrodė tokia netikra. Tuo momentu tikrai nesupratau, kaip viskas rimta. Kas vyksta iš tikrųjų, suvokiau tik gulėdama ant operacinio stalo. Tuomet realybė smogė visu pajėgumu ir nebebuvo kur dingti. Tačiau viskas liko praeityje. Ačiū gyvenimui už pamoką, dabar su šypsena gyvenu ateitimi. (Šypsosi.)
– Savo diagnozę sužinojai 2013 metais – ar galiu pasiteirauti, kas vyko po to? Kokia buvo ir kaip klostėsi visa gydymo eiga?
– 2013 metų lapkričio pradžioje gydytojai rado mano galvoje darinį. Preliminariais spėjimais tai buvo gerybinis galvos smegenų navikas, įsitaisęs už ausies ant klausos bei veido nervų, arba kitaip – akustinė neuroma. Patologiniai tyrimai parodė, kad taip ir yra. Dydis – 4,6 cm. Panašiai kaip mandarinas. Privalomas auglio šalinimas chirurgiškai. Galvoje sukosi įvairiausios mintys, kaip pateikti tokią naujieną tėvams bei seseriai, kurie tuo metu buvo išsimėtę po visą platų pasaulį. Mąsčiau kelias dienas.
Likus keletui dienų iki operacijos tėtis atskrido palaikyti, o mama privalėjo pasilikti Lietuvoje. Mano mylimasis Larsas nesitraukė nė per metrą. Jaučiausi saugiai apsupta brangiausių savo gyvenimo vyrų. Lapkričio 19 d. buvo atlikta pirmoji operacija, kuri truko virš 12 valandų. Operacija pavyko (bent taip manyta) – didžioji dalis auglio ir kraujo įtekėjimai į jį buvo pašalinti, likusi dalis palikta ant veido nervo. Po operacijos pabudau su dešinės veido pusės paralyžiumi ir nupjautu klausos nervu. Šios dienos niekada nepamiršiu. Buvau supažindinta su galimomis operacijos rizikomis, kad toje galvos pusėje negirdėsiu, tačiau manęs niekas neįspėjo apie paralyžių. Nenusakomas jausmas pabudus nebejausti dalies savo veido. Pirštais lieti nosį – nosis vietoje, bet šaltų ją liečiančių pirštų nejauti. Atrodo, keli antakį, bet niekas nejuda. Jauti ir kartu nejauti nieko. Viskas atrodė katastrofiška, apėmė didelė panika, baimė.
Kai sustiprėjau ir jau galėjau atsistoti, pirmą kartą save išvydau veidrodyje. Ašaros bėgo upeliais, bet tik viena akimi – dėl paralyžiaus. Jaunai, 23 metų merginai tai prilygo kone gyvenimo galui. Gydytojai paaiškino, kodėl taip įvyko ir kad gijimas gali užtrukti ne vieną mėnesį, kol veido nervai vėl atsistatys, nors ir ne iki galo. Tačiau tai buvo šiokia tokia paguoda, įkvėpusi vilties.
Bėgant laikui pastebėjome progresą, grįžau į darbą. Atrodė, kad viskas vėl pradėjo stotis į vietas. Prabėgus dvejiems metams, 2015 metų gruodį, sužinojome, kad auglys atauga. Kaip paaiškėjo vėliau, jis pradėjo vėl augti praėjus vos mėnesiui po operacijos, tačiau Oslo gydytojai to nematė net dvejus metus! Tuomet Oslo universitetinė ligoninė išsiuntė mane į Bergeną atlikti gama peilio procedūros. Deja, viskas pasisuko kita linkme. Magnetinio rezonanso metu buvo pamatyta, kad auglys yra per didelis šiai procedūrai, ji tiesiog nebūtų buvusi efektyvi. Šį kartą ligoninėje buvau viena, iš artimųjų šalia nebuvo nieko – Larsas liko Osle, šeima – Lietuvoje. Iki šiol pamenu tą nevilties kupiną riksmą, nuaidėjusį per visą neurologinio skyriaus koridorių. Šios naujienos buvo šokas tiek daktarams, tiek man. Negalėjau patikėti, kad vėl teks viską patirti iš naujo, kai jau, atrodė, susitaikiau su gyvenimo staigmenomis ir pradėjau judėti pirmyn. Rankos nusviro, viskas aplink aptemo, nutirpau. Larsas viską metęs atvažiavo pas mane į Bergeną, operacija buvo suplanuota iškart, kitai dienai. Buvau gydytojų prioritetas. Viskas įvyko prieš šv. Kalėdas, gruodžio 16 dieną.
Operacija šį kartą buvo sėkminga, truko trumpiau nei pirmoji. Dalis auglio vėl buvo pašalinta, tačiau ir dar labiau pažeistas veido nervas. Daktarai iškart, nevyniodami į vatą pasakė, kad gali likti nuolatinis dešinės veido pusės paralyžius. Deja, tokia yra nesuvaidinta realybė. Tuomet – akies voko operacija, kurios metu buvo įsiūtas auksinis svarelis, susiūtas akies kampas – viskas buvo daroma tam, kad padėtų išsaugoti regėjimą. Šiandien beveik nieko nematau dešine akimi, reikia nuolat lašinti dirbtines ašaras. Vėliau suleistos kelios botulino injekcijos (taip pat į voko sritį), o 2017 metais buvo konstatuotas nuolatinis paralyžius. Man buvo atlikta plastinė veido operacija, kurios metu perjungti veido nervai. Šiandien galiu dalinai šypsotis ir susiraukti. Kai pirmą kartą po ilgo laiko pamačiau judesį šioje savo veido pusėje, džiaugiausi kaip mažas vaikas.
Ateityje planuojame dar vieną veido plastinę operaciją, tačiau liga niekur nedingo – aš iki šiol gyvenu su augliu, jį nuolat tikrinuosi. Paskutinis kontrolinis vizitas parodė, kad navikas yra nepakitęs, stabilizavosi. Gydytojai nusiteikę optimistiškai, kad jis toks ir išliks. Esu neapsakomai dėkinga Bergeno specialistams už visas jų įdėtas pastangas bei rūpestį. Iš tikrųjų, man pasisekė, kad tai gerybinis navikas ir kad likau gyventi su tokiomis mažomis pasekmėmis. Kaip gydytojas pasakė – man pasitaikė „geriausias iš blogiausių“ navikų. Man buvo suteiktas antras šansas gyventi. (Šypsosi.)
– Austėja, klausausi tavęs ir beprotiškai žaviuosi. Ar galėtum nupasakoti, kas labiausiai padėjo nepamesti savęs, išlaikyti vidinę stiprybę ir nepasiduoti visu šiuo sunkiu laikotarpiu?
– Iš tikrųjų nelaikau savęs stipriu žmogumi. Anaiptol, esu labai jautri, emocionali, tačiau prireikus kiekviename iš mūsų pabunda kažkoks ryžtingas karys. Tokiais momentais nieko kito nelieka – į priekį veda tik tikėjimas ir viltis. Žinoma, turi suprasti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso ir tam tikra prasme esi situacijos įkaitas, tačiau minties galia ir įtaiga yra visagalės.
Tokiomis akimirkomis privalu kasdien sau kartoti, kad viskas bus gerai. Kitaip būti negali. Nuolat gailėdamas savęs tik darysi sau meškos paslaugą. Nesakau, kad tai draudžiama, juk net labai sveika išsiverkti, tačiau turi jausti ribas tarp liūdesio ir savęs gailėjimo. Natūralu, kad kovodamas kartais pavargsti ir kelyje suklumpi, bet tuomet atsistoji ir judi pirmyn. Juk negulėsi duobėje. Gyvenimas tęsiasi ir tik tu pasirenki savo prioritetus. Maniškis buvo pasveikti ir toliau laimingai gyventi. Daug įtakos daro ir tinkama, pozityvi aplinka. Šeima ir Larsas buvo mano didžiausia paskata nepasiduoti. Jie mane motyvavo tada ir vis dar motyvuoja šiandien. Tai vadinama meile.
– Larsas visą laiką buvo šalia, tiesa? Kaip judu susipažinote? Ką vienas kitame branginate labiausiai?
– Larsas buvo šalia nuo pat pirmos dienos, kai sužinojau diagnozę. Mudu viską išgyvenome drauge. Jis buvo mano ramstis ir viskuo rūpinosi, kai buvau bejėgė. Sunkiausiais gyvenimo etapais turėti tokį mylintį ir supratingą žmogų yra neįkainojama. Visi iškilę sunkumai mus dar labiau suartino. Esame puiki komanda. Juokiamės, kad nefunkcionuojame vienas be kito, veikiame kaip sinergija. (Juokiasi.)
Mudviejų istorija prasidėjo Graikijoje, Koso saloje, dar 2011 m. liepą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu dirbau barmene viename iš viešbučių, o jis atostogavo su draugų kompanija. Kai išvyko, nenutraukėme ryšio, metus draugavome per atstumą, o 2012 m. rugpjūtį nusprendžiau persikelti gyventi į Oslą.
Labiausiai vertinu Larso atsidavimą, mokėjimą į viską žvelgti su juoku ir neblėstantį pozityvumą. Jis kaip ramybės uostas – kaskart, kai nerimauju, užtenka į jį pažiūrėti ir audra galvoje nurimsta. Tai jo supergalia. Manau, kad būtent jis ir įkvėpė mane drąsos bei stiprybės, visuomet stumia eiti pirmyn. Jis mano didžiausia dovana.
– Žvelgiant atgal, kaip pasikeitė tavo santykiai su tėvais ir Larsu? O santykis su savimi?
– Visi tapome dar artimesni ir pradėjome labiau vieni kitus vertinti. Branginti laiką drauge ir dažniau sakyti „myliu“. Po šių išgyvenimų apsivertė mano pasaulis, atsivėrė akys. Reikėjo suprasti, kad galvos auglys yra diagnozė, bet ne gyvenimo būdas.
Žymiai pasikeitė mano pasaulio suvokimas, pradėjau į viską žvelgti kitaip, iš kitos perspektyvos. Įsižeminau. Supratau, kad esu maža, bet reikšminga dalelė dideliame pasaulyje. Svarbios tapo kitos vertybės. Dabar visiems kartoju, kad meilė ir sveikata yra raktai į laimingą bei visavertį gyvenimą. Tiek sau, tiek aplinkiniams bandau įkvėpti gaivumo. Dingo paviršutiniškumas, stengiuosi mažiau sureikšminti dalykus, juos objektyviau vertinti, kontroliuoti blogas mintis. Bandau nekurti problemų lygioje vietoje, nors ne visada pavyksta. Tikiu, kad vidinė žmogaus savijauta turi įtakos bendrai fizinei sveikatai. Supratau, kokia svarbi harmonija tarp vidaus ir išorės.
– Kaip manai, koks yra geriausias būdas, geriausia pagalba, kurią žmogus gali pasiūlyti kitam tokiais sunkiais momentais?
– Pirmiausia, iš žmogaus sklindantis nuoširdus optimizmas bei juokas. Jie kaip virusas. Tuomet – kantrybė, supratingumas, atjauta ir besąlygiška meilė. Kai esi pažeidžiamiausias, gyvybiškai svarbu jausti gerą energiją. Nepadeda, kai žmogus rodo nerimą ir gailestį. Ir taip patiri traumą, gyveni ant bedugnės krašto, o toks aplinkinių elgesys dar labiau numuša pasitikėjimą savimi, pozityvumą. Bandai priprasti prie savo naujo gyvenimo, o tai tik primena, kad esi ne toks kaip visi (nesi lygus ir normalus) ir gal iš tikrųjų kitiems matosi tik tavo negalia. Kaip kempinė sugeri viską, o tai daro įtaką tavo psichologinei sveikatai.
– Prabilti ir išlipti iš komforto zonos padėjo Larsas. Jei ne jis, ir toliau viską laikyčiau savyje. Jaučiausi šiokia tokia melagė prieš savo instagramo bendruomenę ir jutau pareigą prabilti. Gyvenimas nėra vien vėlyvųjų pusryčių kadrai ar kelionės, kaip kad matome socialinėje erdvėje. Kai pasidalinau, jausmas buvo dvipusis – jaučiausi lengviau, bet ir apnuoginta, nebuvo, kur slėptis. Tačiau džiaugiuosi, kad viešai išsipasakojus su manimi susisiekė kelios artimos sielos, kurios išgyvena tą patį, ką patyriau ir aš. Atsirado galimybė išlieti širdį žmonėms, kurie mane supras. Suvokiau, kad nesu viena, tokių kaip aš – šimtai. Išgirdau ir daug skaudesnių istorijų. Mane tai ir vėl privertė plačiau atsimerkti, stipriau vertinti tai, ką turiu šiandien.
– Pirmiausia, iš žmogaus sklindantis nuoširdus optimizmas bei juokas. Jie kaip virusas. Tuomet – kantrybė, supratingumas, atjauta ir besąlygiška meilė. Kai esi pažeidžiamiausias, gyvybiškai svarbu jausti gerą energiją. Nepadeda, kai žmogus rodo nerimą ir gailestį. Ir taip patiri traumą, gyveni ant bedugnės krašto, o toks aplinkinių elgesys dar labiau numuša pasitikėjimą savimi, pozityvumą. Bandai priprasti prie savo naujo gyvenimo, o tai tik primena, kad esi ne toks kaip visi (nesi lygus ir normalus) ir gal iš tikrųjų kitiems matosi tik tavo negalia. Kaip kempinė sugeri viską, o tai daro įtaką tavo psichologinei sveikatai.
– Savo istorija pasidalijai instagramo bendruomenėje. Papasakok plačiau, kaip priėmei šį sprendimą ir kaip jis paveikė tavo požiūrį į aplinką, pačią save?
– Prabilti ir išlipti iš komforto zonos padėjo Larsas. Jei ne jis, ir toliau viską laikyčiau savyje. Jaučiausi šiokia tokia melagė prieš savo instagramo bendruomenę ir jutau pareigą prabilti. Gyvenimas nėra vien vėlyvųjų pusryčių kadrai ar kelionės, kaip kad matome socialinėje erdvėje. Kai pasidalinau, jausmas buvo dvipusis – jaučiausi lengviau, bet ir apnuoginta, nebuvo, kur slėptis. Tačiau džiaugiuosi, kad viešai išsipasakojus su manimi susisiekė kelios artimos sielos, kurios išgyvena tą patį, ką patyriau ir aš. Atsirado galimybė išlieti širdį žmonėms, kurie mane supras. Suvokiau, kad nesu viena, tokių kaip aš – šimtai. Išgirdau ir daug skaudesnių istorijų. Mane tai ir vėl privertė plačiau atsimerkti, stipriau vertinti tai, ką turiu šiandien.
Išsivystė ryšys, jaučiu tiems žmonėms begalinę empatiją bei trauką. Jei atvirai, man tai iki šiol sunki tema. Toliau privengiu viešai apie tai kalbėti. Gal ir blogai darau nesidalydama savo kasdienybe ir koks yra gyvenimas su smegenų augliu bei veido paralyžiumi, bet sekėjų prašau gerbti mano pasirinkimą. Manau, kad pasijutusi patogiai dalysiuosi daugiau, bet tam dar ne laikas. Be to, laikausi nuomonės, kad nebūtina viešai atskleisti visų pikantiškų asmeninių detalių. Dalį gyvenimo turi pasilikti sau. Įdomiau, kai lieka intriga. (Šypsosi.) Esu įsitikinusi, kad galiu įkvėpti ir patraukti kitų dėmesį ne savo negalia, o estetika bei stiliaus pojūčiu. Priėmiau sprendimą dalytis turiniu, kuris man priimtinas, ir transliuoti tai, kas man vizualiai gražu, pozityvu.
– Apie tai ir pasikalbėkime – kaip prasidėjo tavo stiliaus, domėjimosi mada kelionė?
– Kiek pamenu, mane visada traukė mada, domėjausi tendencijomis. Kai buvau mažytė, mano akys iškart krypdavo į gražius rūbus bei aksesuarus, iš kelionių visada parsiveždavau ką nors gražaus. Būdama paauglė pirkdavau „Cosmopolitan“ žurnalą, vartant jį seilės varvėdavo. Juokinga prisiminti, kad jaunesnioji sesuo visada taupydavo, o aš viską išleisdavau naujoms šmutkėms. Lūžio taškas įvyko persikėlus gyventi į Oslą. Skandinaviškas stilius padarė didelę įtaką: atradau minimalizmą, supratau, kad jis atitinka mano asmenybę ir taip po truputį susiformavo mano dabartinis stilius.
– Papasakok apie savo stilių ir estetikos pojūtį plačiau. Tai ir tavo gyvenimo būdo dalis?
– Prie esamo estetikos suvokimo daug prisidėjo mano išgyvenimai. Jie padėjo praregėti ir pastebėti grožį kiekviename žingsnyje. Estetikos įkvėpė ir Skandinavija bei socialiniai tinklai – pinterestas, instagramas. Estetika man labai svarbi, į viską žvelgiu per estetinę prizmę – tai išties tapo mano gyvenimo būdo dalimi, darbu. Tapau maža perfekcioniste, išsikėliau sau standartus, ypač namų ir nuotraukų kontekste. Jei tik kas nors nuotraukoje man nepatinka, perdarau iš naujo, kiekviena detalė man turi būti vietoje. Manau, kad turinio kūrėjams tai turi būti svarbu. Per keletą metų praktikos patobulėjau, išlavinau skonį ir išmokau estetiško turinio ypatybių, su manimi dirbti panoro ne vienas prekės ženklas. Jaučiuosi be galo įvertinta ir mane tai dar labiau motyvuoja. Džiaugiuosi, kad ir kitus galiu įkvėpti estetiško gyvenimo būdo.
– Austėja, kas tau apskritai yra savitas žmogaus stilius?
– Žodis „savitas“ iš karto sufleruoja ir mano atsakymą. Tai individuali ir autentiška žmogaus skonių bei pasirinkimų visuma, kuri kaip veidrodis atspindi asmenybę. Tai it asmenybės išraiška, vizitinė kortelė.
– Ar po visų išgyvenimų pasikeitė ir tavo požiūris į madą, asmeninį stilių? Kaip dabar jį apibūdintum?
– Iš dalies taip. Po šių patirčių tapau dar jautresnė, esu prieš bet kokius bandymus su gyvūnais, nepalaikau kailio, odos naudojimo mados industrijoje. Pradėjau daugiau dėmesio kreipti į vartotojiškumo problemas, svarbi tapo tvari mada, rūbo funkcionalumas ir ilgaamžiškumas, senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui. Tad kartkartėmis patikrinu antrų rankų parduotuves ar mamos spintą, ten dažnai randu perliukų. Atsisakiau bet kokio drabužių išmetimo, juos rūšiuoju, dovanoju.
Savo stilių galėčiau apibūdinti kaip „modern minimal chic“. Dievinu švarias linijas, neutralias spalvas ir žemės atspalvius, didintus bei vyriško kirpimo siluetus, tačiau nevengiu pabrėžti ir savo moteriškumo. Eleganciją stengiuosi perteikti detalėmis. Kurdama derinius vadovaujuosi taisykle „mažiau yra daugiau“. Nesivaikau tendencijų, bet esu atvira naujovėms.
– O kaip atrodo tavo „budinti“ eilutė?
– Kuriant kasdienius drabužių derinius mano dvi pagrindinės gairės yra patogumas ir paprastumas. Sportinė avalynė, džinsai, padidintas švarkas ar kostiumas, balti marškinėliai, kašmyrinis megztukas ant pečių bei beisbolo tipo kepurė yra mano eilutė, kuri gelbėja ekstra atvejais. Formuodama derinius daugiausiai dėmesio skiriu detalėms. Jas stengiuosi skoningai derinti prie bendro įvaizdžio. Labai svarbu pusiausvyra, mokėjimas neperkrauti ir aprangos vientisumas, jos išbaigtumas. Po daugybės metų ieškojimų susikūriau savo spintos stuburą – kapsulę, kai rūbai harmoningai dera vieni su kitais. Mano nuomone, kiekvienai iš mūsų praverstų savita stiliaus kapsulė – tai yra tiesiausias amžinos problemos „neturiu ką apsirengti“ sprendimas.
– Jau daug metų gyveni Osle – koks šis miestas tau? Kas iki šiol tave stebina, džiugina? Be ko savo gyvenimo jame neįsivaizduoji?
– Osle gyvenu jau beveik 10 metų ir, tiesą pasakius, tik visai neseniai pamilau šį miestą. Užtruko, kol adaptavausi, kol pripratau prie skandinaviško gyvenimo būdo, jo ritmo bei ypatybių. Nepadėjo ir tas faktas, kad tik atsikraustę su Larsu gyvenome pačiame didmiesčio pakraštyje, toli nuo centro ir miesto šurmulio. Jaučiau kalbos barjerą, taip pat miestą prisijaukinti trukdė ir neoptimali sveikatos būklė. Jaučiausi nuo visko izoliuota, trūko artimųjų, veiklos. Gyvenimas pasikeitė 2020 metais, kai įsigijome nuosavą būstą centriau. Viskas tapo ranka pasiekiama, atradau šį nepaprastą miestą iš naujo! Oslas yra žalias, modernus, futuristinis ir pulsuojantis gyvybe miestas. Brangus, bet puikiai išvystytas. Jame pilna kontrastų, naujovių. Negaliu nepaminėti, kad Oslas kaip organizmas yra solidarus, svetingas, liberalus, ypač aktyvus, jaunatviškas ir labai artimas mano sielai.
Gyvendama čia jaučiu kokybę. Esame apsupti kalnų bei vandens – nebeįsivaizduoju Oslo be prieigos prie fjordo. Augdama pasvajodavau apie gyvenimą pajūryje, o dabar tai tapo realybe. Vanduo nėra mano stichija, bet gyvenimas šalia fjordo iš tikrųjų savaip magiškas. Norvegija ir gamta ‒ neatsiejama. Vilkaviškis ir apskritai Lietuva visuomet išliks mano gimtinė, trauka jai niekada neišblės, bet Oslas yra mano namai. Čia aš kuriu savo istoriją.