Maistas, kuris sujungia Maistas

Lapkričio 23, 2022. tekstas: Agnė Kalinkaitė (@agne_kalinkaite)
Savo sovietiniame bute turėjome tris kambarius. Pakankamai erdvius, kad juose galėtų virti gyvenimas: didelė svetainė su langu į gražų mišką, minkšti baldai ir didžiulės knygų lentynos. Tačiau visi trys kambariai dažniausiai būdavo tušti, nes gyvenimas visada vyko mažytėje devynių kvadratinių metrų virtuvėje. 
Nors apsisukti apie savo ašį nekliudant aplink esančių daiktų mamai visada būdavo iššūkis, tai netrukdydavo visiems šeimos nariams ten spaustis prie vieno stalo. Ten sužinojau, kad mano brolio žmona laukiasi. Ten buvo dėliojami ir braižomi verslo planai. Ten susėdę verkėme, kai mirė mūsų dėdė. Ten pakavome kalėdines dovanas. 

O svarbiausia, kad ir kas nutiktų, – ant to stalo visada buvo maisto, kuriuo dalijomės. Vakarienė – tai šventas reikalas. Vėlyvi pusryčiai pešantis, kas pirmas skaitys paštininkės atneštus laikraščius, – nemari klasika. O savaitgalio kulinariniai eksperimentai – laukiamiausias įvykis. 

Gyvenimas toje miniatiūrinėje virtuvėje, prie vieno stalo, mus sujungė. Sustiprino kaip šeimą, kaip mažą bendruomenę. Ten visada jausdavomės išgirsti, suprasti ir mylimi. Kad ir kokios negandos nutikdavo mano mažame pasaulyje, aš visada žinojau, kad atidariusi namų duris ir užuodusi mamos ruošiamą vakarienę jausiuosi saugi, o problemos – liks už durų. 

Pasirodo, aš ne viena – šis saugumo jausmas užkoduotas mūsų genuose. Antropologai vieningai sutaria, kad valgymas drauge suartina bendruomenes, sustiprina saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Pasak kanadiečių mokslininkės Gillianos Crowther, valgymas prie bendro stalo – tai vienas svarbiausių socialinių reiškinių daugelyje pasaulio kultūrų. Tai aiškiai matome ir dalintis skirtų patiekalų įvairovėje – nuo stulbinančio Artimųjų Rytų mezė užkandžių asortimento iki ispaniškųjų tapų. Nuo užkandžių dimsamų tradicijos Kinijoje iki kartu verdamų karšto puodo sriubų Korėjoje. 

Toli ieškoti nereikia – net ir sakralinis duonos laužymas prieš vakarienę Lietuvoje – tai geriausia šio socialinio reiškinio iliustracija. Kai kuriose kultūrose valgymas kartu reiškia valgymą su sau lygiais, todėl prie bendro stalo žmonės tarsi supanašėja ir suartėja vieni su kitais – dingsta hierarchiniai rangai ar socialinės klasės. Jeigu dalinuosi su tavimi maistu iš vienos lėkštės, vadinasi, tavimi pasitikiu. 

Tačiau kaip dažnai šiandien dalijamės maistu? Pusryčiai kamštyje, nes kam gaišti valandą laiko automobilyje tiesiog veltui? Greiti pietūs prie darbo stalo, nes kam švaistyti savo pietų pertrauką, kai galima tiesiog ir valgyti, ir dirbti vienu metu? Vakarienė žiūrint eilinę „Netflixo“ serialo seriją, nes kada gi daugiau ją pažiūrėti? Nėra laiko. Nei gaminti, nei valgyti drauge. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
Valgyti drauge lygu laimė

O kodėl valgyti vienam yra blogai, galite paklausti jūs. Juk nepriklausomybė ir kokybiškas laikas su savimi – dažno iš mūsų siekiamybė. Tačiau nors buvimas vienam turi daugybę pliusų, didelė dalis mokslininkų stoja į socialinių valgytojų pusę. Ne vienas tyrimas atskleidė, kad valgymas vieniems susijęs su įvairiais psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimais – nuo slegiančio vienatvės jausmo iki rimtų ligų – depresijos, diabeto ar aukšto kraujospūdžio. Pateiksiu jums keletą racionalių argumentų.
 
2017 m. Oksfordo mokslininkai atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad kuo dažniau žmonės valgo su kitais ir dalijasi maistu, tuo didesnė tikimybė, kad jie jausis laimingi ir patenkinti savo gyvenimu. Tokie žmonės labiau pasitiki kitais, labiau bendradarbiauja su vietinėmis bendruomenėmis ir turi daugiau draugų, kurių pagalba gali pasikliauti. 

2004 m. atliktame tyrime apie šeimos valgio dinamikos poveikį vaikų gerovei buvo pastebėta, kad šeimos, kurios dažnai valgo kartu, rečiau pastebi vaikų depresijos ir emocinių sutrikimų atvejų. Sakoma, kad valgant kartu formuojasi minkštieji įgūdžiai: išsikovoti vietą, esančią šalia gardžiausių patiekalų, tiekti maistą pagal laikrodžio rodyklę ir be žodžių derėtis dėl paskutinio torto gabalėlio – tai visa puokštė gebėjimų, dar nuo mažens ugdančių derybų ir kompromisų meną. 

2011 m. Claude Fischler savo studijoje „Commensality, Society, and Culture“ pasakoja, kad šalyse, kuriose įprasta valgyti drauge, laikantis griežto valgymų grafiko, nutukimo rodiklis yra žemesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Italijoje, kuriose valgyti su draugais ar artimaisiais – įprasta praktika, nutukimo lygis yra mažesnis nei Didžiojoje Britanijoje, kurioje valgyti kartu nėra socialinė norma. Prancūzijoje pietų pertrauka – šventas reikalas ir dažniausiai ji trunka bent dvi valandas. Šis valgymo rutinos turėjimas lemia retesnį užkandžiavimą tarp patiekalų, didesnį susikoncentravimą į maistą ir, dažnu atveju, kokybiškesnį maisto pasirinkimą.

Įrodyta, kad valgymas kartu padidina oksitocino, vadinamo meilės hormonu, sekreciją. Šis hormonas puoselėja tarp valgytojų esančius santykius. Todėl valgymas kartu sukelia fiziologinį atsaką, kuris traukia žmones vienas prie kito. 

Taip pat įrodyta, kad žmonės, dalydamiesi maistu iš bendrų lėkščių, labiau linkę bendradarbiauti nei valgantys iš atskirų lėkščių. Dalijimasis maistu iš vienos lėkštės padidina bendrą valgytojų koordinaciją, o tai savo ruožtu paskatina juos labiau bendradarbiauti ir mažiau konkuruoti tarpusavyje.

Šis sąrašas galėtų tęstis amžinai. Tačiau šiandien valgyti drauge – tai prabanga, kurią sau leisti gali vis mažiau žmonių. Jeigu anksčiau visas šeimos gyvenimas ir jo darbotvarkė sukdavosi apie maistą, šiandien situacija priešinga – maistas turi atimti kuo mažiau laiko. Įvairūs tyrimai rodo, kad iki trečdalio europiečių ir pusės amerikiečių dažniausiai valgo vieni. 

Šis valgymo vienam konceptas smelkiasi ir tokiose bendruomenėse, kur, regis, valgymas kartu buvo pamatinė kultūrinė vertybė tūkstančius metų. Kai pirmą kartą susidūriau su korėjiečių maisto kultūra, vadinamaisiais „karštais puodais“, – net man, ganėtinai socialiai būtybei, tai pasirodė daug bendrystės meno reikalaujantis iššūkis. Tai toks valgio gaminimo būdas, kai stalo viduryje bendrame puode verdama sriuba, prie kurios virimo prisideda visi stalo svečiai. Jie vienas kitam perduoda šalia išdėliotus ingredientus: mėsa, jūros gėrybės, daržovės, grybai ar padažai – viskas nebyliai bendradarbiaujant virsta gardžiu patiekalu. 

Tačiau šiandien šių ritualų vietą užima nauja valgymo tendencija. Pietų korėjiečiai jai pavadinti turi net ir naują žodį: „honbap“, kuris reiškia „honja“ („vienas“) ir „bap“ („maistas“). Per pastaruosius trejus metus Pietų Korėjoje vis daugiau žmonių renkasi gyventi vieni, taip pat – ir valgyti vieni. Tuo jau spėjo pasinaudoti restoranų tinklas „Dokkojin“, kuris šį karšto puodo bendro valgymo ritualą apvertė aukštyn kojomis, savo restorane pasiūlydamas mažytes individualias vietas kiekvienam svečiui atskirai. Tai nedidelės kabinos aptvertomis sienomis, kad kaimynas nematytų, kas šiandien jūsų lėkštėje (o tiksliau – puode). Kabinose yra net išmanusis ekranas, kad lankytojas galėtų ne tik gaminti sau sriubą, bet kartu ir žaisti ar žiūrėti mėgstamą korėjiečių K-pop dramą. 

Man karštas puodas vienam skamba panašiai logiškai kaip sau virti vieną cepeliną. Tačiau Korėjoje, panašu, ši tendencija populiarėja žaibo greičiu. 

Tačiau svarbu ne tik keliese valgome, bet ir kiek maistui skiriame laiko. Štai Edwardas Bergenas, pasaulinės tyrimų bendrovės „Mintel“ maisto ir gėrimų kategorijos analitikas, teigia, kad šiame patogumo pasaulyje valgymo laikas tampa vis trumpesnis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vartotojai kasmet maistui skiria vis mažiau laiko ir tampa užkandžiautojų tauta, kuri vis rečiau stabteli suvalgyti vieną rimtesnį patiekalą ir vis dažniau pasisotina tiesiog užkandžiais. 

Visa tai išnaudoja ir maisto pramonė. Todėl „patogumas“ – tai tarsi keiksmažodis, kurį girdime ir matome kone kiekvienoje naujo maisto produkto reklamoje. Greitojo maisto tinklai jums pasiūlys užkandžių, sukurtų valgyti „viena ranka“ (vairuojant?), žiūrint televizorių arba prie darbo stalo – „al desko“. Valgyti turi būti greita. Efektyvu. Nebrangu. Iš bet kur. Be jokių pastangų. Dirbant kitus darbus. 

Visi šie epitetai neturi nieko bendro su tokia valgymo kultūra, kurią aš atsinešiau iš savo vaikystės. Tai nebūtinai yra blogai, bet kur tai veda?


Virtualusis valgymas arba kas tas ASMR

Nors pasikeitė gyvenimo tempas, tačiau noras dalintis maistu, regis, niekur nedingo. Priešingai – maistas yra socialinis reiškinys ir mes juo norime dalintis labiau negu bet kada anksčiau. Jeigu ne su mama ar seneliu, tai bent jau su 1703 savo „Instagramo“ paskyros sekėjais.

Štai „TikToko“ svetainėje grotažymė #eatwithme peržiūrėta daugiau kaip 4,3 mlrd. kartų. Į šią kategoriją patenka tiek gurmaniški turai po prabangius restoranus, tiek ir „foodporn“ vaizdeliai su nuodėmingus greito maisto patiekalus ragaujančiais modeliais. O kur dar smegenų orgazmu vadinami ASMR (autonominė sensorinė meridionalinė reakcija) vaizdo siužetai, kuriuose dėmesys pritraukiamas garsu – traškūs vištienos sparneliai arba keptuvėje čirškantis steikas, pasirodo, gali sukelti tikrą malonumą. Šalia šių tendencijų Korėjoje gimė atskiras socialinis reiškinys, vadinamas „mukbang“, kuris yra žodžių „valgymas“ ir „transliuoti“ simbolis. Jo esmė – prieš kamerą, tiesiogiai stebint tūkstantinei žiūrovų miniai, suvalgyti didžiulę porciją maisto. Ir ne šiaip suvalgyti, bet pasitelkiant įvairius sensorinius elementus, pavyzdžiui, traškios produktų tekstūros išryškinimą per garsą. 

Apie „foodstagramming“ arba maisto fotografavimą ir skelbimą socialinėje žiniasklaidoje būtų galima atskirą knygą parašyti – tai tendencija, kuri pastarąjį dešimtmetį užvaldė mūsų socialinių tinklų srautą. Nieko nuostabaus, kad maisto turinys sulaukia didelio pasisekimo, – jis yra prieinamas kiekvienam, lengvai pagaminamas ir aktualus visiems. Jeigu negali papozuoti iš egzotiškos šalies arba prabangaus restorano, visada gali paruošti instagramišką patiekalą ir sulaukti ne mažesnio dėmesio, net jeigu jį valgysi vienas. Kai paspausi mygtuką „skelbti“, pasąmoningai pasidalinsi savo vakariene su didžiule auditorija, iš kurios lauksi patvirtinimo ir pripažinimo. Tai virtualaus bendrumo aktas. Ir tai rodo, kad valgymas išlieka labai socialus, kad ir kaip keistųsi gyvenimo būdas.


O kas toliau?

Nesinori tapti bambekle, kuri tik kartoja, kad „o mano laikais viskas buvo geriau...“ Nebūtinai. Technologijos įgalina ir gali padėti atrasti naują būdą dalintis. 

Štai, pavyzdžiui, per karantinines Kalėdas technologijos mane tikrai išgelbėjo. Visi supratome, kad esminis dalykas, kuris Kalėdas padaro Kalėdomis – tai maistas. Ir ne bet koks, o tradicinis. Toks, kokį ruošia mama ar močiutė. Receptai, perduodami iš kartos į kartą. Ir ne lašišos salotos su avokadais ir mangais, o silkė su burokėliais ir grybais. Iki dabar prisimenu, kaip su uošviene tiesiogiai susijungėme per „Zoomą“ ir ji man pažodžiui pasakojo, kaip pagaminti tradicinę silkę, be kurios jokios šventės vykti paprasčiausiai negali. 

Nors socialiniai tinklai poliarizuoja ir atskiria, jie gali ir sujungti. O ypač – per maistą. Pavyzdžiui, visai neseniai „Facebooko“ platybėse užmačiau Vilniaus Antakalnio bendruomenės iniciatyvą – „Sapiegų daržą“. Jos esmė – kiekvienas gali auginti norimas daržoves ir pasiimti tiek derliaus, kiek reikia jo šeimos poreikiams. O štai Pilaitėje rugsėjo pradžioje įvyko vasaros palydėtuvės ir jų „Spalvota vakarienė“, kurios metu virtas daržovių troškinys ant laužo. Ir ne bet kokių daržovių, o šalia esančiame „Idėjų lysvės“ darže užaugintų. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip bendruomenių iniciatyvos buriasi pasitelkdamos esminį komponentą – maistą, kuriuo dalinasi.  

Šios iniciatyvos dažnai yra vietinės, nedidelės ir vykdomos savanorių, tačiau socialinių tinklų dėka nesunkiai prieinamos kiekvienam. 

Jeigu pasižvalgytume už Lietuvos ribų, maisto dalijimosi iniciatyvų – visa begalybė. Pavyzdžiui, kaip jums skamba mintis apsilankyti nepažįstamo žmogaus namuose, kuriuose už nedidelį mokestį jis jums pagamins gardžią vakarienę? Ši dalijimosi maistu patirtis dažnai grindžiama vietinio maisto skoniais, slaptais receptais ir valgymu intymioje svetimų namų erdvėje. Jeigu esate vienas, jus gali nudžiuginti ir restoranai. Štai, pavyzdžiui, vis daugiau restoranų siūlo rezervuoti vietą sau, tačiau iš tiesų vakarieniauti su grupe nepažįstamų žmonių. Valgytojai susodinami prie bendrų stalų, taip sukuriama bendruomeniška ir intymi atmosfera. Valgymas ir dalijimasis maistu su nepažįstamais žmonėmis suteikia jaudulio ir taip dar labiau sustiprina bendrą patirtį. 

Dalijimasis maistu turi kur kas didesnę prasmę ir dėl ekologinių priežasčių – dalintis galime ne tik su šeima ir draugais, bet ir su nepažįstamaisiais, kuriems maisto trūksta. Štai pagrindinė su maisto švaistymu dirbanti organizacija Lietuvoje „Maisto bankas“ šiuo metu per dieną gali surinkti ir stokojantiems išdalinti kelias dešimtis tonų vartoti tinkamo maisto. Todėl dalintis maistu prasminga ne tik jūsų pačių gerbūviui, bet ir visai bendruomenei. 

Taigi, moralas koks? Valgyti vienam nėra blogis. Visuomenėms individualėjant, bendruomenėms traukiantis, namų ūkiams vis dažniau susidedant iš vieno žmogaus, tai tampa nauja norma. O ir skirti kokybiško laiko sau – taip pat didelis prioritetas. Turbūt naivu tikėtis, kad staiga tapsime kaip Jamie Oliveris ir ruošime pusryčius, pietus ir vakarienes tik namuose, kviesdami susiburti artimuosius ir šeimos narius. Tačiau valgymo drauge privalumai – nenuginčijami. O ir mokslu įrodyti. Todėl visada galima pradėti nuo mažų dalykų. 

Štai mes savo socialiniame rate išsiugdėme tradiciją sekmadienio vėlyvųjų pusryčių, kurie kas kartą organizuojami vis kitų draugų namuose. Arba su šeima rengiame temines vakarienes, kuriose keisdamiesi gaminame skirtingų šalių patiekalus ir kviečiame vienas kitą į svečius. Tai pačios ryškiausios ir įsimintiniausios mūsų bendravimo patirtys, kuriančios daugybę prisiminimų ir malonių potyrių, kuriuos įprasmina jo didenybė – maistas. 

Tad gal jau metas savo kieme suorganizuoti kaimynų barbekiu? O gal pyragų kepimo dirbtuves?
Ši istorija iš naujausio popierinio albumo. Nori daugiau negirdėtų istorijų? PRENUMERUOK arba ieškok albumo visose spaudos platinimo vietose!
Parašyti