Maistas yra meilė! Maistas

Rugsėjo 1, 2022. tekstas: Adelė Galdikaitė, nuotraukos: Skaistė Malevskienė (@posing_forks)
Prieš dvejus metus Skaistė Malevskienė (@posing_forks) turbūt nė pagalvojusi nebūtų, kad jos gyvenimas gali taip apsiversti aukštyn kojomis. Penkiolika metų banke dirbusi moteris karantino metu netikėtai atrado maisto fotografiją, kuri įtraukė ir užbūrė. Šiandien Skaistė puikuojasi geriausių maisto fotografų topų viršūnėje ir juokais savo gyvenimą skirsto iki maisto fotografijos ir po jos. 
– Skaiste, neseniai patekote į geriausių maisto fotografų trejetuką – sveikiname! Tai jau ne pirmasis jūsų apdovanojimas, tiesa? Ar įvertinimai už kūrybą jums svarbūs?

– Tai pirmasis tokio lygio apdovanojimas. „Foodelia“ apdovanojimuose pradėjau dalyvauti prieš pusantrų metų, tačiau pirmieji mano laimėjimai buvo mėnesiniai – šio konkurso dalyviai kas mėnesį gali pateikti savo kurtas fotografijas ir iš jų yra renkami favoritai ir laimėtojai. Metų pabaigoje skaičiuojamas visų mėnesių rezultatas ir tuomet jau skelbiami geriausi metų maisto fotografai. Turėjau tikslą ir slaptą svajonę pateikti į geriausiųjų dešimtuką, o pavyko net į trejetuką! 

Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu, man tai didelis įvertinimas. „Foodelia“ vienija pasaulio maisto fotografų bendruomenę, tad atsidurti greta pačių geriausiųjų yra didelis akstinas kurti toliau ir dar labiau stengtis. Labiausiai džiugina ne pats apdovanojimas, bet pripažinimas, kad esi toje pačioje lygoje su pačiais geriausiais pasaulio fotografais. (Šypsosi.) Fotografija – labai subjektyvus dalykas, kaip menas ji vieniems gali būti graži, o kitiems ne, tačiau tokie konkursai padeda suprasti, kad tai, ką darai, yra vertinama ir svarbu. 


– Kada supratote, kad maisto fotografija – ta veikla, kuria norite užsiimti?

– Maisto fotografija į mano gyvenimą atėjo kaip karantino hobis. (Juokiasi.) Iki tol penkiolika metų dirbau banke, mėgstu analizuoti, skaičiuoti – niekada nebuvau kurianti menininkė. Meilę maistui jaučiau visada, mėgau gaminti, stilizuoti, puošti namus, tačiau gyvendama banko tempu neturėjau tiek laiko išties atsiduoti šiam hobiui ir sau. Situacija pasikeitė, kai su vyru kartu pradėjome dirbti nuosavame versle, aš išėjau iš darbo banke ir... prasidėjo karantinas. Visi buvome uždaryti namuose, atsirado daugiau laiko gaminti, o aš nusprendžiau, kad metas įsigyti gerą skaitmeninį fotoaparatą. Nuo to viskas ir prasidėjo: ėmiau fotografuoti, mokytis ir maisto fotografija mane tiesiog prarijo! Užbūrė mokymosi procesas – jį pradėjau skaitydama fotoaparato naudojimo instrukciją, nežinojau nieko! (Juokiasi.) Šis laikotarpis buvo labai geras, nė nepajutau, kaip karantinas praėjo, o aš išmokau fotografuoti. 


– Nuo fotoaparato instrukcijų iki maisto fotografų topo praėjo vos dveji metai! Kaip manote, koks buvo jūsų sėkmės raktas?

– Turbūt mėgavimasis procesu. Prie sėkmės prisidėjo ir tai, kad nesu tik techninė maisto fotografė. Aš taip pat pati gaminimu ir stilizuoju maistą fotosesijoms. Todėl mano visos fotografijos labai išjaustos. Esu maksimalistė – jei ko nors imuosi, noriu tai padaryti tobulai, atiduodu visą save. 
– Jūsų nuotraukas vienija aiškus fotografijos stilius, kaip jį išsigryninote? 

– Stilius išsigrynino savaime. Kai kuriame namus, natūraliai juos darome tokius, kokie esame mes patys, taip, kaip gražu mums. Taip ir su fotografija – į mano kuriamus kadrus organiškai įsiliejo patinkantis stilius. Mano fotografijose, kaip ir manyje, yra daug struktūros, tvarkos, tačiau kartu ir harmonijos bei tobulybės siekio – ką darau, turiu padaryti šimtu procentų, kiekvienas kadras turi būti ypatingas. Mano nuotraukos minimalistinės, švarios, išgrynintos ir didžiąja dalimi monochrominės. Fotografuojant man svarbiausia, kad kiekviena nuotrauka turėtų savo pagrindinį herojų. Jau prieš fotografuodama žinau, kokį elementą norėsiu nuotraukoje akcentuoti: spalvą, tekstūrą, judesį ar patiekalą laikančias rankas. Kartą išsikėliau sau uždavinį įamžinti šokančius šampano burbuliukus – ir man pavyko! 


– Kiekviena jūsų nuotrauka – lyg maža istorija, ištrauka iš pasakos... Kokią žinutę norite perteikti savo kūryba?
– Kaskart žinutė būna vis kitokia, tačiau svarbiausias nuotraukoje yra herojus. Kai mokiausi, kartą visą mėnesį fotografavau tik granatą, norėdama atskleisti jo ypatingumą, savybes. Manau, kad kartais svarbu išimti maisto produktą iš konteksto, jį dekonstruoti, pažiūrėti kitomis akimis ir taip kurti naujas istorijas. O jei fotografuoju tradiciniame kontekste, siekiu perteikti to produkto ryškiausias savybes ir taip atskleisti jo savitumą. 

Kiekvieno menininko tikslas ‒ sukurti paveikų kūrinį. Taip pat ir maisto fotografo pagrindinė užduotis yra sukelti emociją, sužadinti jausmus. 


– Ar visada buvote kūrybiška?

– Mano gyvenimas tarsi pasidalijo į du etapus: prieš maisto fotografiją ir po. (Juokiasi.) Visi, kas mane žino kaip banko departamento direktorę, žiūri į mano maisto fotografiją nesuprasdami. O tie, kurie žino mane tik kaip maisto fotografę, negali suprasti, kaip aš galėčiau būti ne kūrybinis žmogus. Turbūt mano abu smegenų pusrutuliai veikia, sinchronizuojasi ir aš galiu būti visokia. (Juokiasi.)
Galbūt kūrybiška buvau visada, tačiau mano kūryba įsižemindavo kitokiais būdais: organizuodavau banke renginius, puošdavau namus, gamindavau maistą... Kūryba buvo visada, tik ilgą laiką dominavo tikslioji mano pusė. Dabar dominuoja kūrybinė. Nors vis dar dirbu finansų srityje, tad ir skaičiai niekur nedingo. 


– Šiandieniniame vizualiame pasaulyje maistas neatskiriamas nuo estetikos. Kiek jums svarbi skonio ir vaizdo dermė? 

– Nuo pat paauglystės stalo ir maisto estetika man buvo labai svarbi. Mano mama mane su sese mokydavo laukiant svečių puošti stalą, namus. Ir tai išliko – man svarbu, kaip atrodys stalas, kokias lėkštes pasirinksiu, kaip išdėliosiu patiekalus. Tačiau lygiai taip pat svarbu skonis. Jei restorane gauname labai gražiai patiektą, tačiau neskanų patiekalą, malonumas dingsta. Tad skonio ir vaizdo dermė man būtina. 
– Kokia jūsų maisto ir fotografijos filosofija?

– Maistas nėra tik mityba. Tai gyvenimo malonumas ir nedidelė šventė, kurią kaskart sau susikuriame. Maisto fotografija man padeda sustabdyti šią šventės akimirką, emociją, valgymo malonumą. Valgydamas patiri šventę, o fotografuodamas ją įamžini. 

Man maistas yra meilė. Meilė, kurią įdedame ruošdami patiekalus, serviruodami stalą, kurdami nedidelę šventę. Maistas taip pat yra apie meilę sau – kokį maistą valgome, dedame į savo kūnus, kaip savimi rūpinamės. Ir meilę kitiems – tiems, su kuriais maistu dalijamės.   


– Pastebėjau, kad jūsų instagramo paskyroje „posing_forks“ vyrauja desertai – ar tai jūsų mylimiausias patiekalas? O gal tiesiog fotogeniškiausias? 

– Desertais gerokai lengviau sužadinti emocijas – juk kartais vien žiūrint į desertą pradeda bėgti seilės. (Juokiasi.) Taip pat fotografuojant desertus galima išgauti daugiau efektų: berti trupinius, lieti glazūrą, barstyti cukraus pudrą... Su nesaldžiais patiekalais reikia padirbėti gerokai daugiau – sriubos ir troškiniai dažnai neatrodo taip gražiai arba būna labai nepatrauklių spalvų. Žalias maistas (žuvis, mėsa) daug kam gali atrodyti negražiai ir nepatraukliai. Tad taip, desertai gerokai fotogeniškesni, nors pati nesu labai didelė smaližė. (Šypsosi.) 
– Maistas yra įnoringas modelis, reikalaujantis apgalvoti fotosesiją iš anksto ir dirbti greitai, tiesa?

– Apgalvojimo, greičio, pasiruošimo tikrai reikia. Fotografuojant restorane naudojami net keli patiekalai: su vienu pasiruošiame sceną, o kitus – fotografuojame. Maistas itin įnoringas! Ledai ištirpsta per kelias sekundes, žolelės nuvysta labai greit, o tu turi ne tik fotografuoti, bet dar ir spėti stilizuoti kadrą, parinkti tinkamą šviesą. Makrofotografijoje, kurioje vaizdas labai priartintas, matosi kiekvienas taškelis, kiekvienas pavytęs lapelis, tad maistas turi būti itin šviežias ir tobulai gražus – juk fotoaparatas išryškina visus netobulumus. Pasiruošimas ir greitis būtini.

Vis dėlto fotografuodama maistą nenaudoju jokių nevalgomų dalykų. Nufotografuotą maistą vėliau valgau aš ir mano šeima, tad geram kadrui vietoj karamelės tikrai nepilčiau automobilių alyvos. (Juokiasi.) Tačiau yra ir natūralių maisto stilizavimo triukų – įvairios valgomos gėlės, trupiniai, žolelių papuošimai, judesio įtraukimas į sceną, spalvų derinimas naudojant spalvų rato metodiką, maisto kompozicija, tam tikra perspektyva, kuri labiausiai tinka konkrečiam patiekalui... Panaudojant šias subtilybes net ir ne taip išvaizdžiai atrodančius patiekalus galima pavaizduoti itin skaniai, sukelti emocijas, sentimentus. 


– Į kokius nuotykius, nepaprastas situacijas jus yra atvedęs maistas ir jo fotografija? Turbūt vienas svarbiausiųjų – šis naujas karjeros posūkis?

– Dirdama banke daug mokiausi iš kitų žmonių: savo vadovų, kolegų, kitų lyderių, klientų. Jei reikėdavo rinktis, ar paklausti protingo žmogaus, ar ieškoti atsakymo pačiai, – visada rinkdavausi paklausti, nes taip ne tik sužinodavau atsakymą, bet ir galėdavau daugiau pabendrauti su autoritetingais žmonėmis. Mane nuolat lydėjo nepasitikėjimas savimi, visada galvodavau, kad kiti už mane žino gerokai daugiau. Tačiau maisto fotografijoje esi tik tu ir tavo fotoaparatas, nėra su kuo pasitarti, tad kreipiesi į internetą – ši patirtis buvo labai vertinga ir padėjo suprasti, kiek daug informacijos yra internete ir kiek daug gali išmokti pats, domėdamasis ir analizuodamas profesionalų darbus! 

Dar vienas iš nuotykių, į kuriuos atvedė maisto fotografija, – tai supratimas, kad net ir patys didžiausi autoritetai, tavo mėgstami kūrėjai yra nuo tavęs vos vienos žinutės atstumu. Kartą nutariau kažko paklausti „The New York Times“ dienraščio pagrindinio maisto fotografo Andrew Scrivani. Parašiau jam žinutę instagrame ir negalėjau patikėti – Andrew man atrašė! Mes pradėjome bendrauti, jis iki šiol seka mano darbus, juos kartais pakomentuoja... Neįtikėtina! Atrodo, anksčiau prieiti prie vieno geriausių pasaulio fotografų ir jį užkalbinti būtų buvę neįmanoma, tačiau dabar, dėl socialinių tinklų, pasaulis yra gerokai atviresnis ir artimesnis. 

Maisto fotografija labai praturtino, užaugino ir padėjo labiau pasitikėti savimi. Supratau, kad viską galiu pati, o jei šiuo metu negaliu – tai galiu išmokti ar pati susirasti reikiamą informaciją. (Šypsosi.)
Parašyti